Subadytas

Per pragaro padanges kritęs
Ir vargo nepatyręs vienumoj
Vėl leidies per stiklus supiltus
Ir pasakų klausais savoj baloj.

Bet angelo sparnai tvirtai sulipę
Ir nepadės tau nė kančių audra
Vėl pergalės vartus karčius pasiekti, -
Tik tapti amžina auka.

Kam vėl kartotis ir mekenti?
Vis tiek rytoj gyvatės kirs.
Galėsi vėl ausis kutenti
Ir nuomonių klausytis per akis.

Štai peršokęs per tilto žiotis
Manysi vėl pasiekęs nuos namus,
Kur kažkada skambėjo juokas
Ir pylės Nemunas kartus.

Vėl taikysi surast ramybę,
Kurią taip netikėtai praradai,
Kol žvengs velniai pirštus pamynę
Badydami tavas rankas kiaurai.

Išpylęs savo vilties taurę,
Norėsi plaukti per kančias,
Kur ašarų vainikai šaukia,
Tačiau girdėsi tik mišias.

Paskiausiai dalgį apkabinęs
Vėl belsi į žalias duris,
Karčiųjų nuolaužų pririnkęs,
Ir juoksies, dengdamas akis.