Kur slepiasi gyvenimas arba mano dienoraštis (laiškas kažkam, gyvenančiam rašomojo stalo stalčiuje)

Ar kada susimąstei kur slepiasi gyvenimas? Ieškojau po lova, bet neradau. Užtat radau nemažai dulkių, o tuo pačiu ir priekaištą sau, kad per retai tvarkausi. Taigi pirmas bandymas ieškoti gyvenimo nedavė jokio naudos. Paskui iš verčiau knygų lentyną. Dauguma knygų net nebuvo atsiverstos. Vėl priekaištas – per mažai skaitau. Pagaliau pavyko aptikti gyvenimo pėdsakus. Mažą mažą jo kruopelytę radau kartoninėje dėžutėje, kvepiančioje smilkalais. Ta kruopelytė – mano dienoraštis.
Buvau visai pamiršusi, kad tokį turiu. Keista. Negi galima pamiršti, kad turi gyvenimą? Dienoraštis – mažytė knygutė su užrakto imitacija. Nuo dažno vartymo iškritę beveik visi prirašyti lapai. Ne be reikalo ant viršelio užrašas „made in China“. Susikaupiu ir pradedu skaityti. Sunku. Ne dėl to, kad mintys padrikos, neaiškios. Tiesiog į tą mažą knygutę sudėta daugybė ašarų, sužlugusių svajonių, neramių sapnų ir minčių. Jokio laimės, džiaugsmo, meilės ar šviesos spindulėlio. Tik žiaurūs žodžiai: „nekenčiu“, „nenoriu“, „nusibodo“, „noriu mirti“, „palikite mane visi ramybėje“. Net šiurpas nukrečia perskaičius. Kodėl taip yra? Niekada nemokėjau dienoraščiuose išreikšti džiaugsmo. Pagauti ašaras yra daug lengviau nei juoką. Mano džiaugsmai lieka niekur neįamžinti. Tačiau taip ir turi būti – ašaras aš greičiau pamirštu.
Keletą akimirkų kovojau su noru sudeginti tą knygutę pilną ašarų. Nesudeginau. Kada nors galėsiu atsiversti ją ir įrodyti sau, kad nėra nieko ko negalima išgyventi.
Bevartant dienoraštį, lyg šviesos spindulėlis, plyksteli vienas puslapis. Jame aprašytas sapnas:
„Sapnavau, kad visur kažko ieškau. Ir visada su manimi yra mažas pliušinis meškiukas. Tas meškiukas simbolizavo Meilę. Kažkieno meilę man, mano meilę kažkam. Paskui jis panorėjo išskristi.
- Nepalik manęs, - pravirkau. – Aš nemokėsiu be tavęs gyventi.
- Tu negali turėti manęs visą laiką, - atsakė meškiukas išslysdamas man iš rankų. – Bet žinok – AŠ GRĮŠIU.
Taigi jis išskrido. Bet pažadėjo sugrįžti. Ir tikrai sugrįš. “
Ir dabar tikiu, kad mano meškiukas sugrįš. Juk reikia kažkuo tikėti.
Po sapno – keletas puslapių persigėrusių ilgesiu: „Sunkiausias būdas pasiilgti žmogaus sėdėti šalia ir žinoti, kad jis niekada nebus tavo... Tai baisus ilgesys, žudantis kiekvieną akimirką, atrodo, kad nyksti su kiekvienu įkvėpimu, kiekvienu judesiu. Skauda. Beprotiškai skauda žinoti, kad Jis šalia. Autobusu iki jo namų - 10 min. Pėsčiomis - 30 min. Bet aš negaliu. Galiu sakyt bet ką - kad jis kvailys, kad man nesvarbu. Sunku pykti ant gero žmogaus. Neįmanoma prisiversti jo nekęsti. "Toliau dar baisiau – pradedu drebėti. Negi aš kada nors galėjau norėti savo mirties? Dabar puikiai žinau – pasirinkčiau žudantį ilgesį, o ne galimybę numirti. Ilgėtis reiškia  gyventi. Bent jau dabar taip galvoju. Esu kvaila mergytė besiblaškanti tarp noro mirti ir noro gyventi.
Puikiai žinau didžiausią savo silpnybę – negaliu būti viena. Tiksliau – galiu būti viena, bet negaliu būti vieniša. Taip pat negaliu nejausti. Todėl visada renkuosi liūdesį nei abejingumą.
Visada pastebiu smulkmenas. Geriausi dalykai mano gyvenime yra draugai, katės, tai, kad galiu padegti popierių ir tai, kad galiu šypsotis. Taip pat – žinojimas, kad niekada nemokėjau, nemoku ir niekada nemokėsiu gyventi.

Bevalydama dulkes kartą pagalvojau: Kuo dažniau daiktas naudojamas, tuo mažiau ant jo dulkių. Bet kuo dažniau daiktas naudojamas, tuo jis yra purvinesnis.

Tau, nuo manęs iš po dulkių.