VII

Pirmą kartą gyvą žirgą pamačiau gal penkerių.

Mano mieste,  prie dviejų upių santakos,  buvo  nuo paskutiniojo karo laikų likę griuvėsiai. Keista – visas aplinkinis kvartalas buvo sveikut sveikutėlis, o čia, pačiame jo centre –  sugriautas namas, piktžolėmis kaip piktžaizdėmis nusėtas kiemas su centre esančiu sveiku šuliniu.

Tėvas vesdavo mane, savo gan dailia ranka paėmęs  už rankos. Man patiko šie reti, vyriški pasivaikščiojimai, mielai ir dažnai juos prisimenu. Vaikščiodavom ąžuolais apaugusiu parku, senamiesčio gatvelėmis, žiūrėdavom į žmonių gyvenimus pro pusrūsiuose įrengtų butų langus – po daug metų taip vaikščiojau su tavim.
Patikdavo vaikštinėti rudenį – taip man atrodo dabar, nes visiškai nesu tikras,  ar tuo metu man patiko ruduo. Jis fotografuodavo mane.
Retai matydavau tėvą, tiksliau – retai jis būdavo atviras. Retai būdavo.
Bet kuris pradedantis psichoanalitikas pasakytų daugiau.
Jis pasakojo man visokias istorijas. Niekada apie save. Paprastai jos turėdavo puikią pradžią, tačiau pabaigą dažniausiai turėdavau sugalvoti pats.

Raitelis irgi iš ten.

Kai pirmą kart pamačiau tuos griuvėsius, paklausiau, kas tai? Po akimirkos pajutau šaltį, prisiglaudžiau prie tėvo. Buvo vasara, liepos mėnuo, sekmadienio popietė.
Moteris palaikę suknele, vaiko akimis –nematytu, suaugusio – pastėrusiomis, akimis, kažką rausė šiukšlių krūvoje.
Dabar pasakyčiau – mergina, kokių 22. Ar 25. Tada atrodė suaugus moteris.
Aš jo paklausiau – kokia čia vieta, ką čia veikia šita moteris, ir kodėl taip šalta?

Jis atsakė, kad anksčiau ten buvo liūdesio namai.

Vaikui paprasta – liūdesio namai, puiku. Tiesiog liūdesio namai. Vieta,  kur gyvena liūdni žmonės, vieta,  kur žmonės dažnai liūdi. Arba – vieta, kur žmonės susirenka paliūdėti,  tiesiog kaip į darbą. tada jausdavau, kad jis kažkaip keistai reaguoja paklaustas apie bet kokią moterį, išskyrus mano motiną. Taip ir dabar – jis gūžtelėjo pečiais, kažką neaiškaus atsakė.
Į paskutinįjį sakinį atsakė taip pat, kaip į pirmąjį – čia buvo liūdesio namai.

Nesupratau  jo atsakymų.

Už akimirkos buvau riteriu
bandžiau užpult milžiną

Ši vieta paprastai buvo aplenkiama praeivių -  net karštą vasaros dieną, einant pro šalį, šalčio gūsis tiesiog nunešdavo šonan. Žinoma, buvo žmonių, kuriems tai patiko. Stengdavausi neiti pro šią vietą.

Po dvidešimties metų po  šių pasivaikščiojimų R. ir R.  nupirko šiuos griuvėsius. Atstatė pastatą tokį, koks buvo. Atidarė barą. Čia rinkdavosi žmonės. Gerdavo absentą. Rūkydavo. Vėl gerdavo. Mylėdavo ir mylėdavosi tarpuvartėje.

Raitelis, pamiršęs nuovargį, svajojo apie gausius pietus, nes buvo alkanas, merginas, prisimindavo savo moterį, paliktas svajas, kitas šalis, dar kitas moteris, paskutinę naktį po stogu.

ji prisimindavo jį