Tyla a[r]tėjo

Tyla artėja pievom rasotom -
jau rodosi girdžiu žingsnius aš jos.
Slėnyje gęsta upė -
link pabaigos jau sliūkina diena.
Dangus toks pilkas ir niūrus,
net pakelės akmuo gražesnis akiai.
Apleistoj sodyboj
su akėčių griaučiais vėjas žaidžia,
anapus lango
boluoja praeities šešėliai -
dar sklinda garsas miegančios moters
ir kvapas duonos, ką tik iškeptos,
kutena nosį.
Viskas nutyla -
negirdėti nė menkiausio garso:
tai ji, tai tyla atėjo
ir laukia kol kas nors į šalį ją nustums.
Dangus praplyšta
ir priverčia liepsnot laukus,
ir priverčia prabilti gamtą -
nustumti tylą į mirties namus...


2004. 05. 29 - vakaras pievose