Žuvėdromis užgimę

vakarais
pabusti nesunku -
ištisą saulėlydį
mataškuoja
per tylą išmatuotais
juodmelsviais sparnais

tobuli matmenys
penkiasdešimt - aštuoniasdešimt - trisdešimt
ne manekenai čia,
sparnai

ant kaklo
architektūrinis paminklas:
bene bonzai
iš plunksnų užaugintas

vaje, koks grožis
sufrenijos žiedais dar
iškabinkit - visas medelynas

skristi
jau nuo kūdikystės
- lio lio lio -
falšyvai išmokinti

žaibuojant
mūsų eksponatai
pirmi ištaško kabančius
bažnytiškus altorius -
pramoga

prisiskaitę
Bacho knygų
auginasi pradžias
tik gaila - pabaigos greičiau
plasnoti pratę

taip ir nepatapsit
Džonatanais, nei šventikais
per daug ištįsęs
atjaukintas jausmas

koks dar jausmas

instinktais tik

skristi - ten
plasnoti - taip
valgyti - neriam
nuo kranto - kylam

mirkčiojat
klykaujat
sparnuojat savo paslaptingais
naikintuvais - tokio neišrasti
uždarytiems išmokytiems

ir turit mėlyniausią
jūrą - dangų
kaip bepavadinsi
nė iškalbėti žemės poteriai
jums neprilygsta

...

aš jūrinėj papėdėj - tartum muziejuj.