Pasaka (Raganos įniršis)

66. Raganos įniršis
Kaulo boba į urvą skrido gerai nusiteikusi, niūniavo    kažkada pas Liuciferį išmoktą dainelę:
          Gyvenimas visas — šiukšlyno duobė,
          Į peklą pakliūti — didžiausia garbė...
          Užvirinsim smalą — putos kaip alus,
          Viliosim užsukti protingus kvailius...
Jai, tolimam snieguoto kalno plyšyje, pasisekė surasti dar gilesnį ir platesnį urvą. Grįždama galvojo: „Jei šiąnakt su visais senojo urvo vergais ir rakandais pavyks ten persikelti, tai niekas niekada mano naujos buveinės nebesuras. Nuo šiol galėsiu laimingai gyventi ir niekuo nebesirūpindama jodinėti ant savo kumelaitės, kaip tinkama tvarkyti visus namų reikalus... “
Bet nebuvo lemta išsipildyti šitoms svajonėms: senajame urve neberado savo didžiojo šuns, kažkas buvo pagrobęs ir jos buvusį vyrą — karalių. Ketvirtajame kambaryje, kaip niekšingiausios gyvatės, tįsojo ant žemės pamestos buvusios karaliaus grandinės... Karaliūno nebebuvo. Ragana žiūrėjo, žiūrėjo ir negalėjo savo akimis patikėti. pagaliau, kai suprato, kas buvo atsitikę, pykčio ir nevilties perkreiptu veidu sustaugė kaip šimtas vilkų. Sudrebėjo visas kalnas, o nuo urvo sienų ir lubų atitrūko ir pradėjo byrėti didžiuliai akmenys. Šis urvas dar nebuvo matęs taip įpykusios šeimininkės ir tarsi susigūžė, susitraukė, sumažėjo. Raganos įniršio niekas nebegalėjo sustabdyti ir ketvirtojo kambario nebylioms sienoms pasirodė, kad greitai čia atsitiks nematyti dalykai.
— Na, palaukit, — lyg išprotėjusi staugė ragana, — dabar išvysit — ko nematę, išgirsit — ko negirdėję!..
Siuto iš nevilties nieko aplink nebematydama, pamiršusi visus savo ketinimus.
                — Nėra gyvenimo man, nebus niekam... Tuoj, prakeiktieji, pamatysit ką aš dar galiu, tuoj pamatysit ir pajusit savo kvailomis ir nelaimingomis galvomis...
Pasiėmė ragana į rankas didįjį užburtą savo kastuvą, užskrido ant stačios ir aukštos urvo uolos į pat jos viršūnę, didžiuliais luitais pradėjo kirsti kalno uolą ir versti viską žemyn. Didžiuliai akmenys dundėdami krito kalno papėdėn, o smarkiau mestieji pasiekdavo kraterį ir nukritę į jį toli taškydavo raudonai ištirpusią magmą, kuri ugniniu lietumi krito į pievas ir degino viską aplinkui. Pasibaidę ugninio lietaus raganos arkliai gailiai žvengdami lėkė kuo toliau nuo kraterio, o jos gražioji kumelaitė, užtiškus didžiuliam magmos pliūpsniui, čia pat pievoje sudegė ir susilydė į didelį juodą sustingusios arklio pavidalo lavos gniužulą.
Daug akmenų krito prie pat urvo angos ir aptaškyti kraterio magma vienas su kitu susilydydavo į vientisą uolą ir įėjimas į kalno urvą iš visų pusių pradėjo smarkiai siaurėti. Ragana darbavosi taip triukšmingai kirsdama ir šaukdama bei ūkčiodama, visai nieko nebepaisydama ir nebematydama, kad Mantas ir visi trys lovliai išgirdo ir, iškišę iš duobės galvas, nustebę žiūrėjo ir negalėjo suprasti, kas čia darosi. Pamatę kalno viršūnėje besidraskančią ir jau gerokai kalną nuardžiusią raganą, jie sunerimo.
— Nejaugi raganų valdovė pasiuto, o gal ko prisirijusi išėjo iš proto?.. Ar matot, ką ji daro? Nori visus, kurie liko jos urve, palaidoti gyvus ir ne tik sunaikinti visą kalną, bet ir amžinai paslėpti įėjimą į savo urvą... — pastebėjo Mėlynis.
— Tegu, tegu... Juk pradėjusi tokius darbus, ji pati lenda mums į nagus... Atėjo pats laikas ją nuraminti ir priglausti mūsų kišenėn... — aiškino Juodis.
— Tik greičiau imkimės veikti. Turim suspėti, kol senė tebesiautėja, nes kai atsikvošės, prie jos nebeprieisime, — skubino Mantas.
— Pasiverskime nematomais ir kai tik ji pasilenks prie žemės, visi trys kirskim į kvailą jos makaulę... Nudardės nuo kalno kartu su savo uolomis, o Mantas, kaip ir kitas jos drauges, — beveizint sumažins, suriš ir įsikiš į švarko kišenę, — siūlė ir skubino Mėlynukas.
Ir jie, palikę karaliūnui saugoti surištąją raganą, išlipo iš duobės, pasivertė nematomais ir susėdę ant Manto šluotos nuskrido į kalno viršų. Pūtė šaltokas rytmečio vėjas, visas kalnas dundėjo ir šokinėjo nuo raganos kastuvo kirčių.