Žiemą viskas yra tik sapnas

Sąžinė šįkart manęs negraužė. Tik porą kartų švelniai įkando.

Ėjau paskendusiomis sniege ir užspringusiomis mirštančios žiemos likučiais gatvėmis. Sekiau paskui šokolado kvapą, kraipydama nosį. Nejučia atsidūriau „Keistuose ženkluose“. Kava su ledais buvo panaši į Martinį.

Pasižiūrėjau pro langą ir pasukau galvą taip, kad žemė ir dangus pasikeitė vietomis. Karamba! Nuo grindinio į dangų krito snaigės. Žmonės ir automobiliai, virtę mažomis dalelėmis, pakibdavo ore, o vėliau nudumdavo į aukštybes. Vaizdų už lango neliko. Nesiskutęs angelas, nukoręs galvą nuo artimiausio debesio, pasukiojo pirštu prie smilkinio ir  nukniaukė nuo stalo cukraus pakelį; po to staigiai dingo, linksėdamas galvą kažkam už manęs.

- Liaukis tyčiotis, – sušnabždėjo jis man už nugaros, - rojuj šiandien snigo jazminų žiedais, be to atvežė daug prastos kokybės žmogienos.
- Kodėl tu niekada nenorėjai nusipirkt mano sielos?
- O aš gausiu dovanų elektrinį pjūklą? – jis pakėlė antakį, valydamas nuo marškinių apykaklės lūpdažių žymes.

Keli kraujo lašeliai atsidūrė mano kavos puodely. Iškart pakvipo cinamonu.

Palikusi kavą, aš nudūlinau tuščiomis Senamiesčio gatvėmis. Danguje matėsi naujos realybės dėmės. Juodi šešėliai krito man ant plaukų kartu su nubalintu sniegu. Šiandien sutikau draugus, „I‘m so ugly, that‘s ok 'cause so are you“, mes jau sulaužėm veidrodžius, todėl uždekim žvakes.

Rodos, radau kažko paliktą dievą.