Birželiui tyliai įteikiau kvietimą,
gegužei dar tyliau aš uždariau duris.
Mane už rankos saulė vestis ima.
Skubu, kol trobon nekviečia pavakarys.
Einu, kol dar girti šešėliai stovi
ir dalgiai nepravirkdė pievoje žolės.
Lekiu kaip mergos vienplaukės senovėj,
biržely, burtis lėkė iš skintos gėlės.
Ramunėse zuikučiai saulės ganos -
spalva auksinė, čia raudona, čia žalia.
Jau žemė meta nuodėmių sutaną,
matyt, paklydėlio šiandien tokia valia.
Saulutė juokiasi, man mina kelią.
Išmėto pėdas bėgdama laukais karštas.
Kylu rugiais, virš brydės, virš berželio
Griebiuos už garbanų į vėją surištas.
Spiriu dar kartą aš į šiltą žemę,
paukščiu atsiplėšiu, sparnų nepamiršau.
Krūtinė milijonais saulę semia
Kokia šventa, birželio žemė, iš viršaus!
Skrendu, šešėlio laukui nepalieku
tyliu, kad neišgąsdinčiau čia vyturių
Turiu birželį ir nereikia nieko -
ko nedavė žemai, tą debesuos turiu.
Kiek daug nedaug birželį žmogui reikia:
pakilt, sušilt, sudegt paukščiu tarp debesų
Kam jūs aukštai pakilusius mus keikiat?
Jei vasara yra, ir aš tada esu!