mano pirštai – jų, beje,
nukirst nesugebėjo nei viduramžiais, praeitame,
pirklių plėšimais besivertusio asmens, gyvenime
nei paskutinįkart į pasalą papuolus,
- glosto tavo plaukus
ligi ryto.
kol ištirpsta nuovargis
ir akys bando atsimerkt. kol nubundi
man nebelaukiant, tyliai pasišalinant
nes nepagautas – ne vagis.