Kai svajonės į žemę nusileis...

Kai svajonės į žemę nusileis

Užpraeitą vasarą pabudau nuo keisto sapno. Tas sapnas buvo kitoks nei paprastai. Ilgai dar gulėjau lovoje ir mąsčiau, kokia galėtų būti jo reikšmė. Pasiėmiau juodraštį ir pradėjau rašyti istoriją... Istoriją, kuri galbūt pakeitė mano gyvenimą. Berašant truputį pasikeitė turinys. Bet ar tai pakeitė ką nors? Nemanau. Tik dabar, rašydama savo istoriją jums, pakeičiau veikėjų vardus. Tuos žmones sutikau realiam gyvenime... Tai man labai brangu.


-Klaidai, aš pabėgau iš namų.
Mano balsas drebėjo. Jis pajuto mano nerimą.
-Aš tave taip seniai mačiau... Ar gali paaiškinti, kas atsitiko? - susirūpinęs paklausė Klaidas.
-Aš... aš daugiau nebegaliu... neturėjau pas ką eiti.
-Flėja, nusiramink, viskas gerai, - jis mane tvirtai apkabino.
Klaidas buvo senas mano draugas. Nemačiau jo daugiau kaip septynis metus. Nežinau, kodėl atvažiavau pas jį. Galbūt širdis jautė, kad čia būsiu saugi. Klaidas man buvo tik draugas ir nieko daugiau - tvirtai tą žinojau. Kažkada mūsų keliai išsiskyrė. Ir tik dabar, po daugelio metų aš jį vėl pamačiau.
Kitiems Klaidas atrodė keistas: kalbėdavo nedaug, kartais išeidavo net neatsisveikinęs arba niekam nepasakęs. Jis buvo kaip tas katinas, kuris visada vaikščiodavo vienas. Labiausiai nekenčiau jo sugebėjimo greitai įžeisti. Dažnai jis būdavo nepastovus. Tačiau nepaisant visko, aš žinojau jį esant geros širdies.
Išleidau savo paskutines santaupas, kad atvažiuočiau pas Klaidą į ramų pajūrio miestelį. Jis gyveno vienas sename, dideliame name. Tačiau namas anaiptol nebuvo apleistas, greičiau didingas savo niūria išvaizda. Pačiam Klaidui daug vietos nereikėjo - tik pagrindinėms reikmėms. Jis patikėjo pastatą Laiko vidinei saviraiškai.

Klaidas papasakojo, jog turi mažą restoranėlį miestelio centre. Taigi retai jį matydavau namuose. Jis neklausė, kodėl išėjau iš namų. Žinojo, kad vis tiek vėliau jam papasakosiu. Tarp mūsų buvo šešerių metų skirtumas, tačiau jis suprato mane. Būdamas mano amžiaus taip pat išgyveno krizę. Žinau, kodėl jis tylėjo. Gėlininkas jautėsi man artimas. Jis buvo toks pat keistai nelaimingas.
     
---
Pamažu pripratau prie to didelio namo, prie vienatvės, prie tylos. Jaučiausi rami. Kažkada buvau niekam nereikalinga, o dabar kiti man buvo nebereikalingi. Gera buvo jaustis šitos liūdnos erdvės valdove. Mėgdavau vaikščioti ilgais, tamsiais koridoriais, kurių gale visuomet buvo didelis ir šviesus langas. Geltoni spinduliai tryško į kiekvieną sienų kertelę. Manau, taip ir mano ar bet kurio kito gyvenime - už tamsaus liūdesio slypi geltonas džiaugsmas.
Dienų dienas praleisdavau tapydama. Palėpėje buvo seniai nenaudojama dailininko dirbtuvė. Mėgau tapyti tai, ką jaučiau: neapykantą, liūdesį, šilumą, ramybę, džiaugsmą, nerimą, baimę. Tai buvo kažkoks apsivalymo metas. Dažnai vaikščiodavau po didelį apleistą sodą. Patiko skęsti daugiametėse smilgose. Buvo gera nemąstyti, kas bus toliau. Jaučiausi savotiškai laiminga.
Kartais eidavom su Klaidu prie jūros. Eidavom ir tylėdavom. Taip keistai mūsų žvilgsniai išsiskirdavo ir nutoldavo šniokščiančiose bangose. Jaučiau, jog jis nori man kažką pasakyti, papasakoti, bet tylėdavo... Gera buvo pajusti žmogišką šilumą, kurios taip seniai nejaučiau. Ateidavo rytojus ir aš vėl nematydavau Klaido. Dabar nebeliūdėjau. Žinojau, kad vieną dieną aš pažvelgsiu pro geltoną langą. Jaučiau tai.

---
Rytas buvo šiltas, kaip niekada. Prabudau anksti. Paskutiniu metu labai daug laiko praleisdavau namie. Niekada nesikeldavau taip anksti. Sumaniau pasivaikščioti po sodą. Atsidariau langą ir išlipau laukan. Buvau apsirengusi baltais naktiniais marškiniais. Mano ilgi, šviesūs plaukai laisvai krito ant pečių. Pasijutau kokia dešimčia metų jaunesnė, dar visai maža mergaitė. Strakinėjau lyg stirnaitė po didelę žalią pievą, pilną kvepiančių lauko gėlių. Mėgavausi saldžiais vaisiais, nuraškytais nuo medžių. Atsiguliau į žolę ir ilgai žvelgiau į žydrą dangų. Niekaip nesuprantu, kodėl anksčiau buvau tokia nelaiminga? Juk gyvenimas toks puikus! Tikriausiai džiaugiausi dėl to, kad nenustojau svajojusi. Yra sakoma: atsisakyti svajonių, reiškia suaugti. Tai štai kodėl Klaidas nelaimingas...
Atsikėliau ir lėtai ėjau namo link. Išgirdau, kaip kažkas sušlamėjo. Už obels stovėjo vaikinas. Tačiau tai nebuvo Klaidas. Aš lėtai priėjau prie jo. Man buvo smalsu, koks nepažystamasis apsilankė apleistame sode. Tačiau jis užbėgo man už akių. Atsisuko į mane ir aš pamačiau jo akis. Jos buvo tokios... nuostabios. Tyros, mėlynos akys... kaip dangus šiandien. Jis tarė:
-Kas tu?
-O kas tu? - nustebusi paklausiau aš.
-Aš - Žmogus.
-O aš - Angelas.
Gaila, kad jis manęs nematė, nes aš tikrai buvau panaši į angelą. Taip, sunku buvo pripažinti, tačiau tos nuostabios akys nieko nematė. Žmogus buvo aklas.
-Įdomu, - tarė naujasis pažįstamas,- tu mano pirmas sutiktas angelas.
Aš buvau sužavėta. Jame buvo tiek stiprybės ir teigiamos energijos. Žvelgiau į jį savo didelėmis akimis... jis buvo žmogus iš mano svajonių.
Žmogus kalbėjo be perstojo, pasakojo įdomias istorijas. Matėsi, jog jam nepatiko būti vienam. Man buvo malonu jo klausytis. Kažkas dilgtelėjo mano viduje...tikriausiai pajutau atradusi artimą sielą. Įdomu ar kentėjo kažkada šis Žmogus?
Jis buvo jaunesnis už Klaidą. Aš stebėjausi, iš kur aklas žmogus gali turėti tiek stiprybės? Ir...ir kodėl aš atsiradau jo gyvenime...?
Ėjome kartu, jis laikė mane už rankos. Ne dėl to, kad nematė kelio - laikė savo angelą už rankos. Net nepastebėjau, kaip praėjo diena. Taip ir išsiskyrėme. Buvo gaila jį palikti, tačiau jaučiau, jog dar susitiksime.

---
Praėjo kelios dienos. Visuomet stengdavausi išsiaiškinti, ką jaučiu. Tąkart tie jausmai buvo tokie pažįstami, seniai, seniai patirti... Klaido nemačiau. Jis sėdėjo savo kabinete ir nesirodė. Atrodo kažką mąstė. Bet aš nesistengiau kištis į jo pasaulį. Tiesą pasakius, Klaidas man truputį kėlė nerimą. Aną naktį, apie vidurnaktį, prabudau ir pamačiau jį sėdintį ant mano lovos. Sėdėjo jis nuleidęs galvą, lyg kažką mąstydamas. Mėnulio šviesoj sužibo ašara, riedanti Klaido skruostu. Po to jis atsistojo, rūpestingai užklostė mane ir tyliai pasišalino.
Buvo jau vidudienis, kai į dirbtuvių duris pasibeldė Klaidas. Atvėriau jam duris ir pamačiau jo veidą. Toks keistas jis buvo tąkart. Nudelbęs žemyn akis, jis tarė:
-Flėja, noriu tave su kai kuo supažindinti.
Tie žodžiai nuskambėjo kaip Perkūnas iš giedro dangaus: jau seniai nemačiau pašalinių žmonių. O gal tiesiog nelabai norėjau matyti...
Klaidas paėmė mane už rankos ir vedė koridoriumi į namo korpusą, kurį laikiau negyvenamu. Stabtelėjome prie vienų durų. Klaidas jas atidarė ir man prieš akis atsivėrė tamsiai mėlynas kambario vaizdas. Viskas atrodė tvarkinga. Prie lango stovėjo didelis rašomasis stalas. Už jo, krėsle, sėdėjo vyras. Klaidas paleido mano ranką ir tarė:
-Susipažink, čia mano brolis. Jis - aklas.- ir išėjo iš kambario. Trumpą akimirką pajutau Klaido vidinę kovą... lyg tai, ką jis dabar daro, yra jam labai sunku.
Kai durys užsivėrė, aš priėjau arčiau. Įsitikinau, kad čia jis - Žmogus, kurį sutikau sode. Labai nustebau. Kodėl Klaidas man niekada nesakė, jog turi brolį? Aš truputėlį nervinausi.
-Ar tik čia ne mano angelas?- mano mintis nutraukė švelnus balsas.
-Aha... Iš tikrųjų mano vardas Flėja, o koks tavo tikrasis vardas?
-Aš -Gėlininkas.
Tyla.
-Kodėl tu apsimeti, jog matai mane pirmą kartą..?
-Aš...aš jau eisiu. Susimatysim. Ne šiandien.- buvau sutrikusi. Man reikėjo laiko... Kam? Nežinau.

---
Išėjau į terasą. Ten stovėjo Gėlininkas. Jis negirdėjo, kaip aš įėjau. Keista buvo matyti žmogų iš savo svajonių realybėje. Draugiškai paėmiau jį už parankės ir tariau:
-Na, tai kur eisim? - buvau gerai nusiteikusi. Jis irgi.
-Galėtume nukeliauti į pievą, priskinsiu tau ramunių, jei nori.
-Niekada ten nebuvau. Ar parodysi kur..?
Aš iš tikrųjų nežinojau, kad kur nors netoliese būtų pieva. Taigi ėjome šalia vienas kito. Net keista, kad
Gėlininkas buvo geros nuotaikos. Ėjo tylėdamas, o jo giedros akys šypsojosi.
Perėjome sodą, o toliau buvo tankus eglynas. Niekada už jo nebuvau. Tenai, pasirodo, ir buvo toji pieva. Prieš mus atsivėrė nuostabus reginys: didžiulis laukas, pilnas auksinių smilgų ir baltų, kaip sniegas, ramunių. "Čia iš ties nuostabi vieta"- pamaniau. Gėlininkas ėjo tylėdamas ir nieko man nepasakojo. Jis atrodė susimąstęs. Staiga jis atsisuko, o aš pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsiu. Gėlininkas tarė:
-Tiesiog aš norėjau... -Jis nebaigė sakinio ir... švelniai mane pabučiavo. Mano širdis pašėlusiai daužėsi, nes tai buvo taip netikėta, bet...galbūt norėta. Keletą minučių taip ir stovėjome tyloje. Tada atsisėjome į pievą susiglaudę nugaromis. Tada pagalvojau: koks mėlynas dangus.

---
Pramerkiau akis. Aplink nieko nebuvo. Nieko nesupratau. O kur Gėlininkas? Nusiminiau, kad jis išėjo ir paliko mane vieną. Atsistojau, prisiskyniau ramunių ir galvojau... Staiga kažką užčiuopiau kelnių kišenėje. Tikriausiai Klaidas aną naktį man įdėjo. Išvyniojau popierėlį. Jame parašyta: "Galbūt aš suklydau. Tikiuosi atleisi man. Juk žinai, kad tave labai myliu... Klaidas"
Kaip keista skaityti tokius Klaido žodžius. Jaučiau tą jo artumą man, bet kad taip... Ir kodėl suklydo..? Už ką turiu atleisti?
Stengiausi rasti kelią namo. Tačiau pievą supo eglynas ir ko gero...aš pasiklydau.
Saulė kaitriai švietė ,o aš šiaip ne taip radau proskyną, vedančią namo. Praėjusi eglyną sustojau ir nustėrau. Sodo nebebuvo. Tuščia. Tik namas buvo ten pat. Man taip norėjosi greičiau surasti Gėlininką. Buvau įširdusi, kad mane paliko vieną. Įbėgusi į namą apsidairiau... ir staiga suvokiau, jog randuosi nebe senajame name... Aš...aš...savo namuose, savo tėvų namuose. O koridoriai tamsūs. O kur Gėlininkas..? Kur Klaidas? Tada aš supratau. Bejėgiškai nuslydau siena ir suklupau ant grindų. Didelės, kaip pupos, ašaros ritosi skruostu.