Tapyba. 1970 (II)

II. Plona ir storesnė linijos

Abu retsykiais susitinka šiame mieste. Mieste, kur daugybė gatvių, bet mielos vos kelios: į namus bei artimo žmogaus link. Mieste, kuriame šimtai veidų, bet dažnai nerandi veido. Jie kartas nuo karto pasimato tame mieste, turtingame atsitiktinumais, kur šie nebūna pernelyg reti. Čia puiki vieta tikinčiam, jog už kažkurio namo kampo sutiks ir pažins savo laimę. Vilniuje ji tikrai nepraeis pro šalį.

Jie gyvena nepertoliausiai ir jeigu numanytų, kaip dažnai prasilenkia tomis pat gatvėmis, išmindami šiltą lyg pasisveikinimas taką, tą pačią supratimo sekundę stabteltų ir palūkėtų lemties. Abu vienu metu. Abu vidury žingsnio. Gal būt tik už posūkio vienas nuo kito. Stabteltų ir skubantis pasaulis. Miesto paveikslas pasikeistų – praturtėtų netekęs. Kažkur į rūką nuplauktų virtinės namų stogų, krūmų, visokiausių ten mašinų. Neliktų ir žmonių, vien jie abu. Na, dar matytųsi pavienis bokštas, medis, gal suolas dviems, kartais išnirtų anas kaminas, savo kelionėje sustotų debesis... gal mergaitė eitų suvilgyti lūpų iš pasvirusios ir liūdnos vandens kolonėlės. Miestas nutiltų ir dar labiau pagelbėtų savo vienišumu.

O dabar matyk juos, einančius palei ilgėliausią namo sieną – supleišėjusiu ir apibyrėjusiu tinku, pilką, nesibaigiančią ir mielą – Malūnų gatve, ta kuri iš Užupio į Oną. Matyk juos – didelį ir mažą – žavingą aukštą merginą šviesia ilga suknele bei juodai apsirengusį berniuką, vos jai iki peties ar mažesnį, - susiėmusius už rankų ir laimingus. Laisva ranka abu sienoje brėžia du brūkšnius: jos linija aukštėliau, ji plonesnė ir netgi vietomis trūkčiojanti, nes brėžiama lengva ranka, vos liečiant sienos paviršių kreida. Jo brūkšnys storesnis, ištisinis ir nesiekiantis antrojo. Mergina tarsi veda už rankos broliuką, eidama pirma jo.

Jie išdykę. Ir įsimylėję. O tos dvi už nugarų nutysusios linijos taip pat apsvaigusios viena kitos artumu. Jos čia prartėja, čia beviltiškai išsiskiria, mergaitei pasilypėjus ant pakelėj numesto surūdijusio kibiro. Jie kaskart stabteli – būtent susitikus jų girtiems ženklams, - linijos susiliesdavo retai ir netyčia, arba tyčia... tuomet jie pasisukdavo vienas į kitą, abu apsikabindavo ir bučiuodavosi, visai ne kaip brolis su seserim. Ir nusijuokę bėgdavo tekini, palikdami tuos du brūkšnius savo rytdienai.

Mergina tiesiog žavinga, tad ją įsimylėti vienas juokas... ypač vaikui. Tiesa, tas su ja – gana dailaus veido berniukas, kokie patinka tokioms paauglėms kaip jis. Tačiau šio berniūkščio tos mergaitės nedomina. Vien tik nepasiekiamos. Kurios ne jo nosiai. Iki kurių būtina pasistiebti.

O vieną dieną jie užlips ant stogo, kad kreida paženklintų visus to namo kaminus, lyg kareivius išrikiuotus priešais upelį, Onos bažnyčią ir Bernardinus.. Tik tada jau berniuko storoji linija bus viršum plonosios, o ir susikirs jos dažniau...

Tai bus negreit...

... nes jie mums dar nepažįstami...