Ant Birutės

Ant Birutės piliakalnio aukuras
geria veidas žarijų energiją
medžių šakos į sutemas traukiasi
ir gula į širdį tavo burtažodžiai
virš žarijų pralėkt bando kvailas drugelis
tyliai skimbteli apverstas butelis
bet taurės dar pilnos ir geriam be tostų
kol tave iš manęs vagia sutemos
šeštas pojūtis sako – jau laikas
bet susiglaudžiam, viskas sušyla
tu žiūri į žvaigždes pačiam skliauto centre
į vidurį pačio seniausio dangaus
kur kadaise žiūrėjo Birutė
kai gulėjo prie laužo svaigaus.