Pasaka (Karaliūno pasakojimas)

65. Karaliūno pasakojimas

Iš urvo išgelbėtasis ir ilgai raganos kalėjime grandinėmis prie akmens sienos prirakintas Karaliūnas buvo liesas kaip skiedrelė. Besimatė tik vešli žila barzda ir giliose akiduobėse blizgančios mėlynos akys. Kai Mantas jį perrenginėjo kitais drabužius, matė, — iš jo belikę oda ir kaulai. Pailsėjęs ir pavalgęs, karalius papasakojo:
— Kai ragana, pasivertusi skrendančiu slibinu, suleidusi nagus į mano pečius ir nugarą nešė į kalnus, aš visas buvau apšalęs storu ledu ir bemaž jau miręs. Kai atsigavau, jau buvau kalėjime ir stora grandinė žlegėjo apjuosusi mano kaklą, rankas ir kojas. Šalia geldoje, kaip kokiam šuniui, buvo pamesta keletas apgraužtų dvokiančių kaulų. Aš nieko nevalgiau, nes man akyse iki pat šiol vis vaidenosi nekaltai nužudyti mano vaikai ir aš negalėjau sau atleisti, kad taip nepagalvojęs ir neištyręs vedžiau gražią mergaitę, kuria buvo pasivertusi pikta raganų valdovė. O — oo, kokia ji man tada, kai buvau dar jaunas, pasirodė neapsakomai graži, aš ištisomis valandomis negalėdavau į ją atsižiūrėti. Dabar žinau — ji buvo mane apkerėjusi ir aš nieko aplink save nebegalėjau nei matyti, nei suprasti. Kai supratau, jau mano vaikeliai buvo pagrobti, o gal ir nužudyti, o aš pats atsidūriau jos požeminiame kalėjime.
— Per savaitę, — tęsė Karaliūnas, — po du kartus į kalėjimą užeidavo pati ragana, buvusi mano žmona, ir visada surasdavo kaip nors mane įskaudinti ar kankinti. Vieną kartą ant kaklo esančią grandinę taip suveržė, kad nebegalėjau kvėpuoti ir nukritau be sąmonės, kitą kartą — surišo rankas ir pakabino ant geležinio kablio sienoje, trečią — šukavo galvą su šukom, kur vietoj dantų buvo aštrūs peiliai ir taip supjaustė galvą, kad aš per akis užlietas krauju nieko nebegalėjau matyti... Visada išeidama primindavo:
— Mano vyre, aš tave taip globosiu, kol gyva būsiu... Niekada nepamiršiu tavo išmintingo karališko nuosprendžio, kai buvai nuteisęs mane myriop...
— Aš nieko jai nesakydavau, nes aš buvau pusgyvis ir man jau nebeskaudėjo. Tik akyse vis rodėsi mano nekalti vaikeliai. Vis smerkiau save, kad per mažai dar kenčiu, o jie pagrobti ir išvaryti iš namų kentėjo daug daugiau...
Karalius apsiverkė, skruostais ritosi didelės skausmo ašaros. Paskui tęsė:
— Šalia manęs kambaryje, kaip didžiulės pailgos dėžės, buvo sudėti kažkokių nelaimingųjų karstai. Ragana, užėjusi į kambarį, kiekvieną kartą prieidavo prie jų, pabelsdavo ir ausį pridėjusi klausydavosi, ar kas begirdėti. Tuoj iš karsto pasigirsdavo tartum koks krebždesys ar aimana, o jos lūpas ištempdavo pagiežinga šypsena...
— Tikriausiai, ten yra uždaryti kokie nors jos paniekinti ir ką nors blogo jai padarę kankiniai, — pastebėjo Žalis.
— Ir man taip atrodydavo, — pridėjo karalius ir, nuo aiškinimų pavargęs bei iš naujo viską perkentėdamas, nurimo.
— Tai mums būtinai reikės dar ten įeiti ir apžiūrėti ir išlaisvinti nelaiminguosius... — samprotavo Mantas.
— Būtinai, — pritarė jam lovliai.