Tapyba. 1970 - I d.

1. VILNIUS

Išeidamas žmogus savo beprotybės vaisius palieka šiam pasauly, tarsi šis būtų apsivalymo, nusiplovimo vieta. O gyvieji tempia anų puikybės ir amžinumo vardan palikto galvos skausmo naštą. Negi mes turime klupti jų didybės šiukšlėse, o savo galvos sopulius slopinti praeities skausmu? Pereini slenkstį, nusivalai kojas, palikdamas smėlį. Ir žengi. Kur? Iš kur eini? Ateini į namus, palieki durnumą ir išeini?...

... Grįžtu namo. Kaskart vienu keliu į savo miestą. Miestą, kuriame noriu pasenti, kuriame dažnai stabteli laikas. Jį ir susiradau pavargęs. Jis ramus ir jis ramina. Nežinau, nei kuo šis vaiduoklis užburia, nei kodėl vis grįžtu pas jį. Ačiū dievui, kad nežinau, tik, deja, kai ką jaučiu – tyliai suprantu – šis miestas artimas. Kaip artima sava negalia, tavo nekaltas paveikslas ar liūdnas sūnus.

Man mieli šie seni vartai. O tie kryptelėję rūmai primena mergaitę, kuriai rašiau eilėraščius. Ją primena kiekvienas vienišas šio miesto judesys – gamtiškas ar dirbtinis – ateinantis su saule ar išeinantis nuleidus akis. Visos žvilgsniu bei širdimi nutapytų paveikslų detalės: ir ta, rankenos pusėn svyranti vandens kolonėlė, laukianti pagirdyti ištroškusį. Toks mažas objektas didelio fone, lyg žmogutis, pasimetęs erdvėj, laike ir savyje.

... anas, šaknimis toks platus ir nelygus, bet aukštyn – grakštyn, vienintelis toks kreivas kaminas mieste, savo tamsia akimi skubinantis žvaigždes, dažnai atvėsinamas su lietumi, dieną šešėliu ryjantis šviesą ir dūmais šildantis dangų. Toks įsimylėjęs savo nuovargį bei šviesulius akmeninis senis. Ir jis, tylus kaminas, dūsauja ar net garsiai šaukia meilę vardu, prisiminimų dūmams surakinus gerklę.

... o dar – vienintelė senam name langinė, pametusi viršutinį vyrį ir jau nakčiai neužmerkianti lango akies.

... Ta mergaite būna grakšti liepa, bergždžiai liejanti sėklas ant grindinio, o lapus lyg skundą išmėtanti aplink. Ji nusimeta drabužį pati, – juk gera nuogai – ją nurengia šaltas vėjas, kasdien nurenginėja ir prievartauja žvilgsniais visi lig vieno apsupę ratu ir ją įsimylėję namai senamiesčio kieme...

Jau galvojate, aš noriu atverti žaizdas: miesto ir žmogaus skausmą, prisiminimų liūdesį, vienišumą?... Ne. Ir prašau nepulkit gydyti miesto kaip mano sopulių, iš kurių aš, begėdis, čiulpiu gyvastį ir teigiu grožį. Vilnius man patinka, toks kupinas gimimo, meilės bei mirties statinių. Juk nutyliu, o ir savaime nuslopsta kas bloga, netgi sakyčiau, išmokau apsigauti ir užsimiršti. Blogis pasidengia sluoksniais stebuklų, kurių negaliu nutylėti. Kurie netepla viduj ir girdimi net pro storiausias kasdienybės nuobodulio sienas. Ir jeigu tie stebuklai nesiduoda pamirštami, lavink nelavinęs savo neatmintį, gauni vaisius net sunokinti.

Ir šikt, jei nuo mano užrašų imtumėt sirguliuot kuris iš jūsų... keistos ir šios dvi kiaurymės – sesutės. Jos lyg išmuštos viena ranka: skylė namo sienoje tiksliai atkartoja tokią pat kiaurymę vartuose... neį mano namus, ne mano meilės tie skersvėjai...

Pernelyg daug širdžiai mielų ženklų palikau šiame mieste. Ne vieną taką išmyniau gatvių grindiny, ne vieną langą ar medį, ar kalvą numylėjau žvilgsniu, viena kita siena dar šilta nuo prisilietimų. O tose sienose, ponai, jūsų kvapai bei dulkės, potėpiais sugulę sienų raštuose, purvas iš po jūsų batų, nutekėjęs su rudens lietumi ir sugertas jų.

Bet netikėkit nė viena mano parašyta eilute, apsigausit. Ne tik dievu, savo širdim abejokit. Tik va, sako, daiktai apgauna mažiau. Ypač tie, į kuriuos įspaudi savo ženklą. O tikriausi – skausmu pažymėti.

... Čia netgi gera būti lyg nesavam, vaikštinėti, glamonėjant jį atvykėlio akimis. Miestui mes svetimi? Ar jis mums? Gal tik man? Įdomu, ar mes svetimi šioms sienoms, ar jis – tiems žmonėms, kurie gyvena tarp jų? Savas – svetimas... Tikrai šį miestą galime vadinti savu. O jam visi savi. Tačiau liūdesy jis pats mus pavadina svetimais žmonėmis, o supykęs – netgi žmogeliukais, nuleidusiais nosis žemėn ir nepakeliančiais akių.

Šiaip Vilnius abejingas. Ir tikrai nemėgsta prisiminimų, kuriais seilėjame jo, gyvo ir sveiko, ausis. Pasipūtę savo vakardiena būkime patys. Ir verkšlenkim sau vieni. Netgi man atrodo, jis tuos, vienišius, myli stipriau, juos prisileidžia arti, o ir pats ilgisi panašaus į jį meilės liūdesiu. Ko gero, mano Vilnius įsimylėjęs. Toks vienišas. Išdidus...

Nejau girdite dar vieną liūdną įsimylėjėlio giesmę? Ar skausmingą meilės gyvenimui prisipažinimą, pajutus, kad rytoj vakarop mirsi ir tu? Betgi tas įsimylėjimas nesibaigia, tuo jis ir gražus. O gali būti, jog nesibaigs net su tamsa. Ar taip išvis būna, klausčiau savęs mažas. Taip – atsakau šiandien, jau pirmąkart pavargęs.