Paverk atsirėmus į sieną (stipriausių minčių), blaškykis, atrakink džiaugsmo apglaistytą Skausmą, bevilte, tapusią Svajonę paleisk skrajot, Neviltį išpilk ant grindų ir maudykis joje... Tuštybę veidrodžio šuke sudraskyk, atsimerk Tikrovei į akis..
Išvystu vaizdą, kuriuo (kažkada) svaiginausi (-uosi?) viskas buvo čia pat.. tiško ir skleidėsi.. visi vienas kitą pažinojo, jie (jausmai) nevaikščiojo vieni, dažniausiai buvo dviese, tryse... net vienplaukė Vienatvė sukibo su lipnia Tamsa, (ji irgi jau tapo nebe ta, kuri kniūbsodavo šalia)... supažindint nereikėjo, visus pažinojau... aitrus artumo jausmas.
"O čia taip trošku... Praviras langas vilioja", - spėjo pagalvot išplasnojusi Baimės pamėklė. Paspruko... vėl išsisuko.
Veltui Klaikuma bandė priešintis ratu besisukančioms mintims... minčių nesustabdysi, jos laisvos.
Abžoriškai rijo žvilgsnius Beprasmybė, nepagailėdama ir manojo, nukreipto i sujudintas užuolaidas... kas ten? Nepaliesdama nė vieno, tik Tuštumą, praūžė Tyla.
Aš buvau laiminga. Pasilikau tik vieną draugę - Ją... Dabar, nors ir sėdėjau bejausmė su vis dar sukaustyta, negyva šypsena, jutau Palaimą. Žalsvai purvinos dėmės leidosi ir tiško, ir tiško, tiško... skleidėsi... artėjo (šįkart ne iš manęs), užsimerkiau bijodama idiotiškos minties, kad būtų kvaila mirti, nepratarus nė žodžio.