Nubudo dienos,
rožių kvapo prisisėmusios.
Juodom akim spygliuotės
saulės pieną laka,
Nudažo raudonai ramybės kiautus
Ir žiūri, kaip žiema į upę teka...
Nustoja kirpti žirklės
Akmeninius plaukus.
Ir vėjas iš delnų ramybės
šventę lesa.
Aplenkia neramiai plonyčius šiaudus
Ir rūpesčius namų
į tamsą plaka...
Išdžiūsta stagarai,
kalbų pernykščių prisikvėpę.
Raukšlėtom rankom raiko duoną
seniai.
Parklupę žolę akimis kutena:
- Čia viskas mūsų...
Ir toliau gyvena.