Gyvenimas pagal skambutį

Sostinė. Kupina energijos, judėjimo, veiksmo. Europietiški statiniai, blizgantys veidrodiniai langai, brangios mašinos, statybų aikštelės, skubantys ir šurmuliuojantys įvairių stilių ir stilelių žmonės. Spalvų, garsų, kvapų ir judėjimo maišatis. Ir aš, didžiuliame prekybos centre, bevaikštantis nublizgintomis grindimis, kuriomis galima čiuožinėti, senais batais, nublukusiais pigiais ir turbūt jau senai nebe stilingais džinsais, nekvepiantis prabangiais kvepalais ir tikriausiai visiškai nepastebimas toje didžiulėje spalvų masėje. Besišypsanti barmenė, kuri turbūt šypsosi visiems klientams.

- Arbatos su citrina turit?
- Taip, yra
- Tai tada, man arbatos su citrina.
- Juodos?
- Taip
- Ir viskas?
- Ir viskas.
- Du litai, penkiasdešimt centų...

Skaudanti galva po truputį atslūgsta, trumpam, peršalimas gniuždo, apsunkęs kūnas, niūri nuotaika ir dar visa ta pernelyg didelė energijos dozė. Skambutis.

- Sveikas, ryt į tarnybą, privalai būti, tavęs reikia.
- K... k.. ką? (o mintyse suplanuotas ramus ir laisvas sekmadienis, na pvz. zoologijos sodas arba karo muziejus arba tiesiog pasivaikščiojimas ramiai ošiančiame šile... nuplaukė)
- Kapitonas liepė.
- Supratau. Būsiu. Iki (dedu ragelį)

Gyvenimas pagal skambutį. Pirma šovusi mintis. Ir vėl sunkūs žingsniai toje birzgalynėje. Turbūt ne man tai, aš tik paprastas provincijos berniokas, tik karys, prisiekęs atiduoti visą save ir savo gyvybę, jei tik reikės, tam, kad prieš mane einantis trejų metukų berniukas ilgais plaukais ir rokeriška skarele ant kaklo, galėtų ir toliau išdykaudamas bėgti nuo savo šviesiaplaukės mamos ir krykštauti, kai ši pagaliau jį nutveria už pažastų. Išspaudžiu pavargusia šypseną. Plūsteli keletas minčių apie šiandien padarytas klaidas ir nedidelį pralaimėjimą. Atsikratau, tai dar labiau vargina. Ryt ir vėl turėsiu būti žvalus, kvepiančia, švaria uniforma stovėti, šalia kitų karių, komanduoti. Ir niekas, tikriausiai niekas, nepastebės nuovargio mano akyse ir netgi grįžus į savus namus, visa tai liks tik su manim, nes tiesiog privalau būti tvirtas, nes tiesiog negaliu dalintis, žinodamas, kad to visiškai nereikia ir kaip tai beprasmiška...
Prabundu iš savų minčių toje pačioje maišatyje ir grūstyje. Laikas. Pagaliau. ištrūkstu iš viso to. Lekiantis kelias. Autostrada A1. Nepajuntu, kaip žvelgdamas į bėgančius pro šalį medžius, lekiančias mašinas, užsnūstu sunkiu ir neramiu miegu, prabusdamas, nuo kiekvieno garsesnio pilnų emocijų vaikų žodžio ir vėl užsnaudžiu...