Vakarėlis su "boom!"

Kompanija buvo įsilinksminus, kai atėjo Jis. Jis – tai vyrukas, panašus į tą visų žinomą aktorių, kurio pavardės neprisimenu. Pasisveikino. Išsitraukė detonatorių. Pamojavo. Paspaudė. Sprogo... Prieš pat nugraudint sprogimui spėjau pagalvoti, kaip neestetiškai atrodys į gabalus suplėšyti 23 kūnai. Gerai, kad man to neteks matyti. Galit patikėti – aš tiek pagalvojau per tas kelias dešimtąsias sekundės dalis. Bet mano spėjimai nepasitvirtino. Sprogo ne bomba, o prasidėjo įspūdingas fejerverkų šou lauke. Visi išbėgome į kiemą. Nuostabu. Tokio spalvoto šou nebuvau mačius (nebent pernai sutinkant Naujuosius metus Sidnėjuje). Po 7 minučių euforijos visi apstulbę atsisukome į Aloyzą (pasirodo, toks to vyruko su detonatoriumi vardas).
– Ką tu čia dabar sugalvojai?! Norėjai, kad mes iš baimės kojas pakratytume? – pusiau rimtai, pusiau juokais, rūkydamas jau trečią cigarą per pastarąjį pusvalandį paklausė Adomas.
Aloyzas iškilmingai atsistojo ant kėdės ir oriai pradėjo pasiaiškinimo kalbą:
– Nuoširdžiai visų atsiprašau už patirtą moralinę žalą ar šoką. Galiu pasigirti, kad šie fejerverkai – iš mano nuosavos gamyklos, - didžiuodamasis tęsė, - o aš, baigęs aktorinį, negalėjau jūsų nenustebinti savo aktoriniais sugebėjimais. Kaip matau, pavyko. Valio man!
Vieni pašaipiai šypsodamiesi, kiti išsigandę įdėmiai, treti dar kokią emociją susigalvoję, išklausėme Aloyzo pasiaiškinimą. Augustė pradėjo ploti ir šūkčioti „Valio! Bravo! Bis! “
Valio Aloyzui už drąsą ir išmonę... Valio mums. O mums už ką? Ai, šiaip – negi gaila?