Ambrozijaus meilė II dalis (pagal Sigutės Ach atviruką)

Šį pavasarį Ambrozijus vėl buvo pasiruošęs įsimylėti. Jis buvo toks apsvaigęs, kad net nenutuokė, kokia grėsminga ateitis tyko jo čia pat už kampo. Ambrozijus ją matė pievoje pirmą kartą. Vos išvydęs ją, jis pajuto, kaip peilis, ne – liepsnojantis durklas pervėrė jo širdį. Jis sustingo tarsi jį visą būtų užliejusi ledinė stingdanti banga. IŠ KUR ŠIS ANGELAS???
  Pirmą kartą savo gyvenime Ambrozijui pritrūko drasos prieiti ir paklausti, koks jos vardas. Tad mintyse pavadino ją Mirabele. Jis stebėjo, kaip ji kiekvieną dieną ateidavo į pievutę dar aušrai neišaušus, vaikštinėdavo ten kol saulėpasiekusi dangaus viršūnę imdavo kaitriai spindėti, o tada eidavo pogulio didžiulio ąžuolo pavėsyje. Ambrozijui patikdavo stebėt ją miegančią, tada jis galėdavo prislinkt prie jos arčiau ir klausyt, kaip ji tyliai kvėpuoja. Jos akys buvo gražios, o kailis turėjo stebuklingai melsvą atspalvį, tokį besiniaukiančio dangaus, koks būna prieš audrai kylant. Jos vienas skruostas buvo chaki spalvos, taip pat ir krūtinė, o šviečiant saulei, ji imdavo visa mirgėt rausvai. Tada žiūrint į ją atrodydavo, kad ji yra amžinas, nesibaigiantis saulėlydis, virpantin ir mirgantis tau prieš akis kaip karštas Sacharos dykumos miražas.
  O Mirabelė iš tikro nebuvo jokia Mirabelė, jos vardas buvo Katerina. Ji matė, kad Ambrozijus stebi ją, ir jai tai patiko, tačiau ji niekad to neišdavė nė vienu savo kūno judesiu. Tad Ambrozijus nerdisdavo prisiartint prie jos arčiau kaip per dvidešimt žingsnių. Tad jis jai atrodė tik keistuolis nepažystamasis arba tylus gerbėjas.
  Galbūt viskas būtų taip ir tęsesi, o Ambrozijus būtų mylėjęs savo Mirabelę tik tylia meile, bet ne jis vienintelis pastebėjo žavujį angelą. Senajam pelių medžiotojui Stanislovui krito į akį grakščioji katytė. O jis buvo gudrus lyg gyvatė ir žinojo, kaip galima apsukt galvą tokiai jaunai naiviai mergaitei kaip Katerina. Greit jis ne tik sukosi aplink ją, bet netgi ėmė Kateriną globot, tik ta jo globa buvo didele dalim tironija. Ak, Ambrozijus viską matė ir suprato Stanislavo planus, bet visgi jis buvo pernelyg nedrąsus, kad prieitų prie Mirabelės. Ką gi jis jai sakytų? „Žinai, tas sukčius senas pelių medžiotojas Stanislovas, jis tik naudojasi tavimi, jis nemyli tavęs, o aš myliu. Eime, eime ir aš tau parodysiu kas yra meilė!“  Ne, jis negalėjo jai to sakyti, ji būtų tik pasijuokusi iš jo žodžių. Kodėl ji turėtų tikėt keistuoliu, kuris sekioja paskui ją kiekvieną dieną? Kodėl ji turėtų klausytis to, kas neištarė jai nė vieno žodžio, nors jie abu visą vasarą vaikštinėjo tos pačios pievelės takais? Ne, ji neklausytų jo.