Praplikęs gyvenimo vingis | Utopija.

Gerai pamenu jįjį -
Zdaravas balbiesas
Dvimetrį atstumą nueiti
Įstengęs pailsdavo.

Sukaitęs rankon kišenę
Įbrukdavęs ir savo blusõs
Ten ieškodavęs, - toji -
Jo pulsą lūpomis tyrė -

Degustatore dirbo:
Kraują jam tikrino,
Rytą kiekvieną tuntą
Varškėčių iškąsdavo.

Ans po svietą krutėjo ir
Bemieges naktis į skudurus plakė.
Nesvarbu kas ką sakė, bet
Kartą jį miegas prispyrė.

Pavirto tabokos užkandęs
Ant šono, ant kito dar spėjo,
Staiga tik diglys kažinkokis
Per širdi prašoko - sudundo.

Iš judesio griebė už rankos,
Kišenėn įbruko - nutrūko
Gyvenimas blusinio skraidalo -
Pasimirė svorio užgultas...

--

Diena dar ar dvi pralingavo,
Kai jojo galva balti pradėjo,
Pražydo visokiausiom spalvom,
Bet užtat - jėgų į valias prisirinko.

Keista, pamanė, atvaizdą savo
Upėje stiklo išvydęs - sutriko -
Septyni mėnuliai pakilti nespėjo,
Kai sprandas raukšlem užsitaisė.

Jėgų - dvi statinės,  o širdis -
Į senolišką maršką įlindo.
Gal gamta papokštauti sumanė?
Mažu Dievas iššūkį metė?

--

TAIP į anapus kelionė jįjį užtiko,
O jo klausymas... į tylą prapliko.
...

Nejaugi nelemta
Žmogėnui be kirmino
Viduje pagimdytam gyventi,
Nejau neįmanoma imt ir išvemti..