Sutinku ir su Infantiliu, ir su Maksu.
Plius man jis pasirodė klaikiai liūdnas.
Poezija ("mano džiaugsmas") riejasi su buitimi ("po kamšteliais"), o galbūt yra joje užvakuumuota, sutalpinta proziškoje kasdienybės terpėje, tokioje įprastoje akiai, tačiau greičiausiai kartais per ankštoje nefiziniams pojūčiams.
Mistiška "aukšto treilerio" ramybė - man asmeniškai jis itin Twin-Peaks'iškai "užsuptas nemigos" (kyla įtarimas, kad bamiegė naktis gali būti ramesnė už miegą), o užsupimas man asocijuojasi su cikliškai pasikartojančiais veiksmais - mokslininkai yra įrodę, kad nuolatinis monotoniškas veiksmas, judesys, garsas ar vaizdas migdo labiau, nei tyla.
Tamsaus kambario įvaizdis šiuo atveju neatrodo baisus, kadangi jau paskutinioji eilutė leidžia manyti, jog tai - uogienių sandėliukas (liaudyje vadinamas skladuku). Tačiau tuo pat metu paneigiama: "ne mėlynių uogienės indeliai" - prisimenant pirmąją eilutę, galima spėti, kad indeliuose užkonservuotas džiaugsmas.