Herberijos karalystė 6...

-Mūsų miškelis dar tolokai, - tarė Midlis - o valgyt aš jau noriu. Gal sustojam po anuo Andrilu? Ir papietaujam? Ką manot?
-Pakentėk, - tarė Gertas – nesam tikri ar užteks maisto iki kelionės galo, tad pataupykime! Iki miško dar apie du haldinerus. Greit pietausime...
Ir jie keliavo toliau... Iš tolo miškas švytėjo lyg smaragdas. Kelios aukštos Timurijos, pervėrusios debesis žvelgė i dangaus platybes. Rodėsi, jog jos stiebiasi norėdamos pralenkti viena kitą.
  Midlis mintyse valgė kerieną (keris – mėsingas paukštis) užkąsdamas duona ir užgerdamas suntija. Ypač jis troško suntijos. Dar mažas būdamas jis išmoko ją darytis. Senelis jį išmokino. Norint pasidaryti suntijos, reikia pasiimti dubenį skystimui pilti, kuolelį, plaktuką ir mentelę maišymui; Nueiti į mišką, susirasti Sunto medį, kuoleliu ir plaktuku prakalti skylutę ir laukti kol sula pripildys dubenį. Vėliau, nuskynus Sunto žiedą, jį perpjauti ir sukratyti stambias žiedadulkes į skystimą. Su mentele viską sumaišius gaunamas gaivus suntijos gėrimas, kurio taip troško Midlis.
  Gertas ir Arferijus tuo tarpu, stebėjo mišką, kuris jau buvo visai čia pat.
-Kas tai? – paklausė Kitija.
Nustebęs Gertas nieko neatsakė. Jie iš lėto artėjo prie miško. Miškas tartum judėjo, maišėsi tarp savęs... Aplinkui viskas raibuliavo ryškiomis ir pastelinėmis spalvomis. Iš medžių išskrido begalės mažyčių gurijų (kaip fėjos, tik didesnės). Jos skraidė aplink keliautojus, leisdamos ausiai malonius garsus.
-Kas jūs? – paklausė Midlis.
-Mes esame šio miško gyventojos – pasigirdo mažyčių gurijų balsai.
-Mes esam keliautojai iš Herberijos ir keliaujam link Eunitrijaus kalvos.
-Blogis. Blogis stūkso ant tos kalvos, mes žinom. Jūs geri keliautojai ir sunaikinsite blogį, mes žinom. Taip, mes žinom - jūs geri keliautojai. Mes jums padėsime! Likite šią naktį su mumis ir mes jums padėsime.
Keliautojai ta naktį praleido su maloniomis gurijomis. Ilgai šnekėję jie daug ko sužinojo. Eunitrijus, pasak jų, spėjo sukaupti nemažą monstrų būrį. O taip pat, baltasis magas Fondijus žadina protėvių dvasias kovai su Eunitrijum. Tai patvirtino ir Arferijus, girdėjęs tai iš vieno burtininko besilankiusio Kidone. Dar pašnekėjus gurijų vadeiva Artifelė paskyrė dešimt geriausų gurijų keliauti su Gertu ir kitais. Pasirodo, gurijos turi gydomųjų galių ir nuo senų laikų, jos padėdavo žmonėms ir akėjams.
  Išaušo rytas. Iškeliaujant Artifelė įteikė keliautojams maisto ir stebuklingų gėrimų suteikiančių stiprybės ir judrumo. Visi atsiveikino ir keliautojai Zanzaritų nešami išjojo vakarų link...