”Viso gero” – tau, darželi,
paskutinį kart tariu,
nebežaisiu aš daugiau čia,
nes mokyklon išeinu.
Čia penkis metus praleidau
ir palikti reiks visus,
jūs auklytės neliūdėkit,
gal ateisiu i svečius.
Mūs antra mama Irutė
jau sūpuos kitus vaikus,
neužriš jau man batuko
ir jau glostys nebe mus.
Pasiilgsim mes Svetlanos,
kaip ji linksmino visus,
pasiilgsim dėdės Prano,
Vilės parnešant pietus.
Neliūdėkit aš dar grįšiu!
Negi jūs nežinot Ryčio!
Gal čia sesę palydėsiu,
gal kada pats tapsiu tėčiu,
ir atvesiu čia vaikus
ir sutiksiu vėl visus.
(2001m. gegužė)
O man vardai kaip tik labai prisiderėjo. Juk eilėraštuko tikslas ne tas, kad jį kadanors deklamuotų koks nors darželinukas tiksliai tiksliai. Vardus galima keisti :)
Ir taip atsiminiau, va taip, ryškiai ryškiai, savo darželį. Nes laiko, rodos, nedaug teprabėgo:) Ir tiesa, žadėjau auklytėms sugrįžti... Iech :) Puikus puikus eilius. Šviesus iki negalėjimo!