Du!

Skiriu Ignei Sinkevičiūtei

.. ir staiga nutylu. Atsisakau brangių žmonių. Atsisakau išsipildžiusių svajonių. Atsisakau visko. Kažkada galvojau kitaip. Svajonės išsipildo ir tu jų netenki. Taip atsitinka visiems. Svajonę tam ir susigalvojau, kad ji išsipildytų. Meluoju pats sau. Negalvojau, o ji išsipildė. Išsipildė ir į mūsų gyvenimą atnešė skausmą. Pabaigos skausmą. Aš kaltas ar tu kalta?

Visada norėjau patirti skausmą. Dūriai į galvą. Iš vidaus. Kelios tabletės ir visas pasaulis paskęsta rūke. Minkštos sienos, minkšti medžiai, minkštas dangus. Pasiliksiu kelias monetas. Nusipirksiu dangų ir spjaudysiu ant žmonių. Gyvenimas pakeitė mane. Išpuikimas – tai tik dar viena gyvenimo filosofija. Gynyba. Išdavikiškai šypsosiuosi. Juoksiuosi. Privertei neapkęsti, o man tai patinka. Kaip gera išduoti visus ir nuo nieko nepriklausyti. Jokių jausmų. Jokio pojūčio, patinkančio kitiems. Tiesiog spengianti tyla. Kankinti kitus vien dėl to, kad malonu. Myliu. Verksite? Netikiu šitais melagingais žodžiais. Melas. Juk tai tik prakeiktas melas. O gal išgersiu dar vieną tabletę ir pradėsiu važiuoti. Atgal ir žemyn. Kol judantis taikinys atsidurs ant mano stiklo. Raudona spalva, geltona spalva, juoda spalva. Tabletė. Pamirškite. Pakilkite. Ar tai tiesa? Priešingybės sugriauna įprastą tvarką, tačiau nepriverčia žemės suktis į kitą pusę. Spalvotų gelių šokis. Vidury baltos dienos. Prieš tai ar po to? Įkišk savo kūną į manąjį. Padėk man išsivemti. Atsiprašau. Apvėmiau. Bet juk tai tik noras parašyti gerą eilėraštį. Apie blogį ir gėrį, apie absurdą. Kažko neaprašysiu.  Nereikia jausmų. Slėpdamas jausmus aš juos užrašau. Sakau, jog tai melas. Palengvėja, jog jūs nenumanote, kad knaisiojatės po mano sielos ištartus žodžius. Sudėsiu juos į metalinę dėžę ir išmesiu į giliausią balą. Pasiimk. Išmesk. Pasiimk, kada tik nori. Aš turiu jausmus, bet priešiški žmonės privertė mane juos slėpti. Giliai, giliai po juoda žeme. Nejuokink. Pamirštas paukštis vis tiek sugrįš namo. Kada nors. Pažadus laužau tik tam, kad visi bėgtų nuo manęs. Bėgau pats nuo savęs.

O gal geriau sapnuoti? Drebanti dešinė ranka palies tavo veidą. Ištiesk rankas. Pasmauk mane. Juk nekenti. Pripažink. Netylėk. O gal geriau...

Tylėk. Patylėk. Ar tu gali nutilti? Užmušiu, išniekinsiu, pasmauksiu, nužudysiu!

...ei... kokia graži šiandien saulė, jos magiški spinduliai užlieja kūną, pasakiškai žalia žolė. Noriu, kad ji glostytų mano žydras akis. Matau, kaip nuostabiai skleidžiasi niekieno neatpažintas žiedas. Liečiu jį švelnia ranka. Jis žydės tol, kol aš to norėsiu. Meilės ir džiaugsmo pilnas mano kūnas. Matau, kaip mano siela susijungia su gamta. Ir su tavimi. Vientisas tvarinys. Nelygus horizontas susilieja su dangumi. Kaip viskas paprasta. Kaip viskas nuostabu. Mostelsim ranka išskrendantiems debesims. Jie nesugrįš. Bet ateis kiti. Dar gražesni. Jie nusileis dar arčiau manęs. Apglėbs kūną. Sielą pavers sparnais. Tik ji pakels mane į viršų. Ten, kur joks blogis negalės naikinti sapnų... Aš pažadu. Aš būsiu tyras. Aš mylėsiu visus. Juk visi myli mane. Nuostabūs horizonto vingiai išlygino mintis. Aš suprasiu. Aš prisiminsiu. Gera, kad niekas manęs neliečia. Ar galite suprasti, kad man gera? O gal tik ten aukštai aš surasiu ramybę? Juk visi mato tą patį vaizdą. Gera suprasti. Gera tapti kitu žmogumi.

Mylintis meilės dievas pagaliau palietė veidą. Jis mane lietė ir tai buvo jo klaida. Labiau suklysti negalėjo niekas.

Tylėk. Patylėk. Ar tu gali nutilti? Užmušiu, išniekinsiu, pasmauksiu, nužudysiu!

Keičiuosi trisdešimt keturis kartus per valandą. Keičiuosi – kitaip sau atsibosčiau. ...ei... nusilaužiau sparnus, susinaikinau. Kodėl? Ką aš sau pasidariau? Kodėl meluoju pats sau? Už ką aš išniekinau save? Atsibodo ir tai. Atsibodo klausinėti. Atsibodo kartoti. Atsibodo maldauti. Tikriausiai jau nieko nebenoriu. Nieko. Ne. Noriu susigrąžinti angelo veidą, paukščio sparnus, jūros laisvę. Noriu visko. Kol aš noriu, tol aš gyvenu. Ką aš plagijuoju? Visus. Ei... geriau išduok mane dar kartą. Stiklinėje dėžėje aš jaučiuosi tuščias. Parduok ir išnaudok. Tegul tik debesys kloja mano kūną. Jie man patinka. Patinka ir žvaigždės. Dieną. Kitą. Tik ne šiandien. Šiandien mano akvariumas sudaužytas. Supjaustyk.

Supjaustė.  Gal dar kartą viską perskaitysiu ir parašysiu naują eilėraštį. Aš gyvenu šiukšlių dėžėje, kurioje aš radau maisto. Skanaus. Laimėje ir nelaimėje, turte ir varge, džiaugsme ir liūdesyje, kol mirtis numirs. Mirtie, priglausk mane prie krūtinės. Sušildyk. Aš noriu priglusti prie tavęs. Myliu tave. Maitink savo kūdikį krūtimi. Tik nukelk debesis nuo mano kūno. Jie per sunkūs. Nepakeliu. Ir nepakelsiu. Niekada. Pirmą kartą myliu tą, kuri manęs neišduos. Mirtis. Mano mirtis. Pamazgų duobėje. Bet viskas, kas prasideda - baigiasi. O gal čia tai, kas negalioja man? Mirtis myli mane. Visada mylės. Juk mirtis negali numirti. Kaip gera jaustis pririštam. Turėti nors vieną žmogų visada šalia. Noriu apvemti savo sparnus, savo sielą. Per daug paprasta, kad sudėtingi žmonės suprastų. Sapnuoju. Viską dažau kitomis spalvomis ir priverčiu pasaulį juoktis. Maksimalizmas menkina mano dvasią kitų akyse, bet išaukština savosiose. Ar žinai, ko žmonės bijo? Mano maldos ir mano melo...

...ei... aš tas, kurio tu nematai... ir nematysi... aš esu tu.. nenoriu būti apatiškas... juk visa, kas supa mus – banalu... banalu, bet tikra... ei... žmogau... aš čia... bet tu manęs nematai... nematysi savo kruvinom akim... aš tavyje... tu savyje... braidyk po smaugiančius savo sapnus ir ten išgirsk tą melodiją... melodiją, kurios niekas kitas nesupras... tu nori pakilti, bet grandimis prirakintos kojos negali pajudėti iš vietos... tu... tsss... tyliau... aš... ei... pakelk akis... nors jos turi teisę pakilti... o tu lik čia... kentėk... verk... krauju laistyk žemę... man nerupi... o turėtų... juk aš saugau tave... nuo tavo sapnų... nuo visko, kas supa tave... ei... tu mano vergas... ei... pakelk akis į mane... ir pripažink, jog tu jau išnykai...aš su tavimi... pakilk į dausas nors akimis... bet tau nepalengvės... vis tiek teks grįžti ir tempti sunkią vergo naštą... nesvarbu, kad tu kitoks, nesvarbu, kad tu apatiškas viskam... visi mes kitokie... čia jau niekas nebesvarbu... pamiršk visas savo svajones, pamiršk norus, pamiršk save... ei... žmogau... ei... nuleisk rankas ir priimk viską, kas tau duota... ei... kankiny... prisiglausk prie akmens... verk... ei... eik ten, kur dar niekas nebuvo... ne... ne į pragarą... giliau... ei menkysta... atsiklaupk... maldauk... prašau tavęs maldauk... ei kvaily... tylėk... mano drauge... patylėk... tau nereikia šnekėti... tu tik maldauk... purpurinės ašaros išnyksta žemėje... daryk tai dar kartą... pakartok... juk tu gali pakilti... galvok, jog pakilsi... prašau pagalvok... man nesvarbu, kad tu nenori... taip reikia... aš noriu... ei... verge... vykdyk įsakymus... pakartok... ei... laimingas idiote... keikis... jei tik nori... keikis savo maldose... aš būsiu tas, kuris parodys tau žvaigždes... parodys tau kelią... išvaduos tave... aš tas, kuris privertė tave maldauti... aš tas, kuris nutrauks tavo kančias... aš – tai tu... aš galiu viską ir kartu nieko... o tu bijai... taip, tu bijai... patikėk manim bijai... bijai bijoti... išsilaisvink... ei... baily... pažiūrėk man į akis... pakelk rankas į dangų... skrisk... bet tu bijai... bijai skristi... bijai pakilti... tu bijai nebijoti... kelkis... liepiu tau keltis... aš maldauju tavęs nebeverk... negaliu žiūrėti į tavo ašaras... aš nenorėjau tavęs kankinti... aš pats esu bailys... dabar aš tavęs maldausiu, kaip tu manęs maldavai... dabar aš pulsiu ant kelių ir tyliai verksiu... atleisk... atleisk man už tai, ką padariau... už viską... iškelsim rankas į dangų ir tyliai pakilsime... maldausime visų kitų... visų, kurie mus supras... skrisime į angelų sodus... ten pasiklysime... išeisime... verksime... tavo ranka paskęs kažkieno rankoje... banaliai kalbėsi apie meilę... juk kitaip nemoki... tu surasi man kekšę, susirasi sau... banaliai žiūrėsi į kitus... mirsime drauge nepasiekę dangaus... pusiaukelėje... arba arčiau žemės... taip... arčiau žemės... juk mes tie, kurie kažkada maldavo... kurie kažkada verkė... kurie kažkada mylėjo... ar tai tiesa... atsakyk... ei... mano drauge... ei... pakilk vienas ten... ten aukštai... pamiršk, kaip reikia maldauti... pamiršk, kaip karšta dykumoje... pamiršk, kaip atrodo žemė.. pamiršk viską... pamiršk save... mylėk... verk... ei... parodyk, jei gali... išdrįsk... nebijok... nebijok nebijoti... ei... menkysta... pažvelk į mane... ar tu tiki manimi... ne... malda nuskambės (garsai visada nutyla)... ašaros išnyks (vanduo garuoja)... meilė numirs (visada miršta)... baimė ištirps (galbūt mano delne)... skausmas sudegs (pragaro liepsnose)... tu paskęsi pelenuose... amžiams... tu ne feniksas... tu nebegalėsi pakilti... žvaigždėse... arčiau žemės.. amžiams... patikėk manim... amžiams... pasilik ten ir maldauk... geriam.

Paprasčiausiai geriam. Rūkom. Persirūkom. Išsilaisvinkime visi kartu. Pakelkime rankas, kad galėtume skristi. Apsimestinai sudėtingas paprastų žmonių žodis skrieja septyni centimetrai virš žemės. Juokas. Juokas. Juokas. Dirbtinis juokas. Ar visi žmonės turi galią mokyti? Ar visi šneka protingai? Ne. Aš stengiausi mokytis iš visų, bet mirtis manęs nemokė. Ji mylėjo. Myli. Paprasčiausiai myli. O gal geriau pakelsiu akis ir nusišluostysiu prakaitą nuo veido. Kitos nakties sapnas ateis po septynių valandų. Gal dar vieną tabletę? Taip. Vandens? Ne.

Ir vėl minkštas rūkas atbukina mano jausmus. Aš vėl skęstu ramybėje. Gera. Kaip? Gerai gera. Juokas. Horizontas horizontalioje padėtyje nukelia mane į horizontalų rojų. Išsprogę akių obuoliai staiga užsimerks. Gal nori miego? Taip. Nebėgsi? Ne. Staigus posūkis ir gurkšnis. Ir dar vienas. Trečias. Ketvirtas. 5, 6, septintas, 8, 9, 10, 11, dvyliktas. Ir rūkas sutirštėja. Skęstu jame. Kaip gera pakilti į kosmosą ir nejausti savo kūno. Harmonija ir tyla. Gera. Jaučiu pirštų galus, jaučiu skausmą.

Tabletę? Taip. Prašyčiau keturis gurkšnius. Būtinai. Ar tada rūkas taps mėlynas? Taip. Gera. Kaip? Gerai gera. Ar aš sergu? Paskaitykime. Taip, tu sergi nepagydoma liga. Bet išgysi. Tik gurkšnis ir tu jau vedęs. Mirtį. O gal dar šiandien pamiegosiu. Galima? Taip. Gera. Kaip? Gerai gera. O mes laimingi. Pavydėkite. Laimingas žmogus. Banalius dalykus apverčia aukštyn kojom, bet jų prasmė nesikeičia.

O gal dabar aš būsiu paslaptis. Kelkis. Dabar? Taip. Gerai. Aš šiandien vėl norėsiu ištirpti ir susilieti su smėliu. Gal tada jis nusidažys ryškiai raudona spalva? Amžinas saulėlydis smėlyje. O liūnas? Giliame melancholijos liūne suradau verkiančia miesto ramunėlę. Kaip gera prisiminus ramybę. Tą, kurią aš nužudžiau ir išniekinau. Galvokime, ką darome. Niekada nepasiduokime instinktams. Kiti jais gali pasinaudoti. Mirtie, noriu išprievartauti tave. Meluok. Neišeik. Pakilk kartu su manimi i rojų. Trumpam. Gal bent jau ten mes galėsime vaidinti. Nepuoselėjamas aktoriaus talentas nyksta. Vaidinkime.

Užmušiu, sunaikinsiu kitus ir save, išniekinsiu, ištepsiu mėšlu. Išnyk, palik mane. Nekenčiu tavęs. Tu pardavei mane. Savanaudė. Nori, kad bučiau šalia vien dėl to, kad tau gera. Pamiršk tai. Nuo šiol purvinus žaidimus žaisime kartu. Aš tylėsiu tyloje. Tu pasėjai norą žudyti. Todėl aš tavęs nekenčiu. Išnykstu iš tavo gyvenimo visiems laikams. Vienintelis vienišas vienybės dievas mano širdyje.

Tabletę? Taip. Vandens? Taip. Vieną gurkšnį. Ir vėl viskas persikelia į rūką. Migloje įgaunu drąsos ir pamatau kokiame nuostabiame pasaulyje gyvenu. Per daug gera. Ar pavydite? Ne. Gaila tą jausmą išmesti į šiukšlių dėžę. Išmesk. Suvalgysiu. Skanaus. Tabletę? Ne. Gerk. Aš tau įsakinėju. Gurkšnis su prieskoniais. Gerk. Nenoriu. Duriantys smūgiai galvoje. Tabletė. Miegas. Tik ne šiandien. Kaip gera. Tu mane prajuokinai. Ačiū. Tu tikrai juokinga. Kaip gera. Užmiršau, kaip gera tave prievartauti. Mano mirtie. Aš ir aš dievina tave. O prie ko čia dievas? Tabletę? Taip. Aš vėl rūke. O tu paklausyk. Ne manęs. Ar tikrai daug žmonių gali man padėti? Gausybė jų aplink mane. Bet jie rūke. Minkšti jausmai minkštuose sapnuose. O aš užmiegu. Tabletę? Šiandien ne. Skubantys žvilgsniai stebi mano veiksmus. Meluojantis jausmas parodo tiesos kelius. Aš jau nebenoriu klaidžioti tamsoje. Septynis kartus pasiklydau. Geriau pakilsiu nuo žemės dvylika centimetrų ir skrisiu namo. Nerasiu, nes viskas rūke. Gal čia prieblandos zona? Ir vėl mane prajuokinai. Kokia tu juokinga. Prajuokink, mirtie, tylintį tylos karalių. Absurdiški žodžiai paverčia banaliais bet kokius sakinius.

Žviek. Rėk. Tylėk. Mylėk. O gal geriau kentėti?

Niekada neberašysiu eilėraščių apie savo jausmus. Negaliu klausytis savo kalbų rūke. Užmigti ir septintą valandą pabusti. Nori, nenori. Pakilk. Nežiūrėk į mane taip. Prašnekime tyloje ir susiliekime su garsais. Pakilk su dūmais į dangų. Skolintais sparnais. Juk neturi savų. Bet visa tai tik mano sapnas atmerktomis akimis. O gal šiandien jau sapnuosiu užsimerkęs? Labai gražu. Mišiose nedalyvausiu. Jos ne man. Ar rytoj prisiminsiu, ką darau šiandien. Ne. O gal tabletę? Ir dar kartą ne. Vandens? Taip. Dvylika gurkšnių. Prašau, palik mane. Mano skausmas tau neturėtų rūpėti. Palieki mane skaudančia siela, bet nekreipk į tai dėmesio. Prašau. Išdavikiškai šypsokis. Ei... aš jau vėl kitoje šalyje. Prie kitos jūros. Kojos smėlyje ieško atspirties taško. Ir vėl kažkur nuklydau. Verkiu. Čia juk mažos skruzdėlės ropinėja medžiu. Man ramu. Kaip gera jas matyti. Jas stebėti. Šiandien aš niekur neisiu. Šiandien aš jau kitoks. Daug ramiau. Gal aš nebesergu?

Kentėk, užmušiu, išprievartausiu. Po galais, kodėl visi elgiasi lyg manęs išvis nebūtų. Negi aš toks nepastebimas. Atsimerkite. Užsimerkite. Kaip tik dabar jūs mirksite akimis. Aš čia – šalia. Po velnių. Atstokite nuo manęs. Įkyrėjote. Nekenčiu visų ir kiekvieno atskirai. Ką padariau? Ką darau ne taip? Leisite, neleisite. Kodėl aš taip šneka?

Atmerksiu akis vidurdieny. Valgyti, gerti, rūkyti, miegoti. O gal apsamanoti? Pamiršti. Pamiršti jausmus. Bejausmis kūnas ilgiau gyvens žemėje. Ar tu suprasi? Nevykėli! Savanaudiškai plasnoji sparnais. Palik pagaliau mane. Nekenčiu. Niekinu. Užmiršiu tą kraujo skonį. Prieš akis tavo apatiškumas. Nepakeliu akių.  Niekas. O man buvai viskas. Mano mirtie, tu apgavai mane. Išėjai iš mano svajonių, nors sakei, kad liksi ten amžinai. Kalėjimas. Aš uždarytas savo stikliniame akvariume, o tu glaudiesi prie stiklo. Vien tik tam, kad plėšytum mano sparnus, mano sielą. Pamiršk. Juk tu išmokei mane neapkęsti. Dabar žiūrėk. Mano kelyje tu. Nenoriu matyti tavęs. Mylėtis su tavimi ant stiklo. Vėl tas skausmas. Ei... nesąmonė.. mano kalbos verčia mane gėdintis...

...kliedesiai...

Tabletę? Taip. Ar gersi? Taip. Stipru? Labai. Kaip labai? Labai labai. Rūkas. Aš rūkantis rūke rūko karalius. Lieskite mane savo lipniais pirštais. Neaiškus ūžimas atsiranda iš niekur. Ne medžių. Galvoje. Skaitant. Išnyksta nieko nesužeidęs. Leiskite man svajoti. Noriu, kad išnyktų saulė. Nupieščiau naują. Gražesnę, šiltesnę ir visiems suprantamą,. Duokit tabletę. Man jau sukasi galva. Prašom. Ačiū. Dabar jau geriau. Vėl aplink mane viskas nurims. Neatpažintas paukštis vėl gieda savo requiem. Merkiasi akys. Gilus alsavimas užmigdo mane.

Gurkšnis po gurkšnio. O čia sustosiu. Vieną akimirką. Nusiraminsiu. Kažką noriu padaryti. Parašysiu dar kelias eilutes. Dar kartą atiduosiu auką savo eilėraščių dievui. Tegul jis saugoja mane. Šiandien man jo reikės. Nenaikinsiu jo tabletėmis. Šiandien. Tik ne rytoj. O gal suklysti žmogiška? Atstok. O aš verkiu. Lyja. Nes tai tik lietaus lašai.

Verki todėl, kad tavyje dar yra jausmų.

Aš ir Aš jų neturi. Įtikinau juos išeiti. Eikite į dešimtą kabiną, rasite ten dvylika žmonių su septyniais apsiaustais. Juokitės. Palikite mane. Atstokite.

Tabletę? Aišku. Kodėl tiek delsei? Aš jau nebegaliu pakelti tų vidinių dūrių. Noriu parūkyti. Noriu paskęsti rūke. Tabletė. Ir dar viena. Gera. Pagaliau. Aš jau skęstu. Ir jaučiu, kaip lipnūs jūsų pirštai liečia mano minkštą kūną. Sapnuojantys akmenys nudažys mano skausmą sodriai purpurine spalva. Ir gėlės dainuos. Jau dainuoja. Visą naktį gieda jau įgrisusi requiem. Saugokit mane. Galiu pabėgti. Bet gal geriau sugrįšiu prie savo darbo. Niekinsiu, kankinsiu ir žudysiu jus vien tik tam, kad parašyčiau nors vieną gero eilėraščio strofą. Kankiniai pabėgo į Sibirą. Tavo įkyri šypsena jau nulaužė mano sparnus, sunaikino mano sielą. Nenoriu netekti išsprogusių akių. Sutraiškyti vyzdžiai man dar padės. Jie tokie minkšti ir bespalviai šitame rūke. O aš paskutinį kartą skęstu jame. Išnykstu iš šito pasaulio amžiams. Tavo pasaulio. Gali nesivarginti ir neieškoti manęs. Bet amžinybė laikina, mano mirtie.

O dabar jau ir man skauda. Negalvojau apie tai. Mano mirtie, sakei, kad tau skauda, kai man skauda. Pasirodo ir man silpna, kai tau silpna. Netikėjau. Juk jokių jausmų. Jokių. Po galais, aš tavęs nemyliu. Tave niekinu. Galbūt tik taip galiu išmesti tave iš savo minčių. Įtikinsiu išeiti. Noriu pamiršti tave. Dainavome kartu, kad mūsų išskirti negali niekas. Aš – tai tu. Bet tai tik suknistas melas. O tu gera aktorė? Taip. Vaidinau dvylika savaičių. Mano vaidmuo sudėtingas, bet aš jį nugalėjau. Ne. Jis nugalėjo mane. Visgi nuobodulys ir panieka įgriso. Per sunkūs saulės spinduliai krito ant mano pečių. Neįstengiau apgauti savęs. Man bloga, kai tau bloga. Aš vemsiu, kai tu vemsi. Man įdomu, ką tu veiki, kai manęs nėra šalia. Man įdomu, ką tu kalbi, kai aš negirdžiu. Tu man įdomi. Aš tave niekinu, bet tu man rūpi. O aš meluoju. Pats sau.

Gal jau nebėra gyvųjų? Jie jau paliko mane. Tyla. Pagaliau atsikračiau tų niekšų. Išnyko. Tabletę? Taip. Mano mylimi dūriai galvoje vėl atsinaujino. Pagaliau. Vandens? Ne. Aš vėl noriu paskęsti rūke. O gal numirti?  Tikriausiai noriu numirti. Trumpam ar ilgam? Nesvarbu. Neklausinėk klausimų, kurių nesugalvojo pats klausimo dievas. Miegok. Pakelk mane vidury nakties. Juk tau patinka žiūrėti į mano išsprogusias akis. Geriau žiūrėk į dangų. Į žvaigždes, į horizontą. Tik ne į mane. Šiandien aš tikrai neparašysiu eilėraščio. Per daug viskas aišku. Per daug šiandien viskas gražu. Per daug tablečių. Rūkas. Laisvas laisvės dievas mane išlaisvins. Jis man pažadėjo. Tikiuosi  panašumų su manimi nėra. Pažadų nelaužo. Šiaip ne taip radau tą kelią. Krapštydamas nosį. Šiandien, vakar ir rytoj. Mano kūnas šnekės, dainuos ir deklamuos mano eilėraščius. Šiąnakt. Lygiai antrą valandą ir keturiolika minučių. Užsimerkiu ir dūriai galvoje po truputį rimsta. Miršta. Trumpam. Kol kūnas vėl prabils. O gal man reikia melstis?  Ar jis išklausys mano maldą? Tavo išklausė. Tu maldavai, kad aš išnykčiau. Išnykau. Tylos prašau. Tylėdamas aš slapčia tikiuosi, kad kažkas mane kalbins. Slėpdamasis tikiuosi, kad manęs nors vienas žmogus ieškos. Jei nori, eik į kitą pusę. Juodąją. Ten kalbėk su savimi, su kitais dievais, su demonais. Mintyse. Sudraskyti tylą. Suplėšysiu ją į gabalus net nejausdamas.

Tabletę? Taip. Dar vieną? Būtinai. Nes man jau nusibodo šnekėti nesąmones. Noriu vėl sugrįžti į rūką.

Žmonės, užsičiaupkite. Kiekvienas žodis – tai naujas dūris mano galvoje. Dūris. Ir dar vienas. Trečias. Ir jie niekaip negali prieiti bedugnės. Nė žodžio tau ir plyštanti galva. Aš tiesiog noriu išmesti tave iš minčių liūno. Dink. Praeik pro mane lyg aš nė neegzistuočiau. Pamiršk, kaip buvo gera man meluoti. Meluok kitam, mano mirtie. Aš bijau netekti artimų žmonių, tačiau atstumdamas ir bėgdamas nuo jų aš tikiuosi, kad jie artės prie manęs. Žinau – klystu.

Einu į medžioklę. Lapių medžioklę. Apsirenkite geltonai, o aš jus medžiosiu. Šūvis, dar vienas. Tiesiai į galvą. Aš geras medžiotojas. Treniravausi Vietname. Bėkite, bet nesislėpkite. Aš tuoj. Tik pažiūrėsiu į sudaužytą veidrodį, kad septynis metus man sektųsi. Iššaudysiu  jus visus. Skriejanti kulka sustos prieš... vėl pajudės kaip tik tada, kai... mažiausiai tikėsiesi. Dabar. Ir tavo smegenys jau ant mano akvariumo sienų. Vėl antrasis aš suklaidino mane. Aš ant aš pykstu. Jis išdavė mane. Nužudė mano savo mirtį. Nejaugi dabar gyvensiu amžinai? Tabletę? Taip.

Ne. Negyvensiu. Pasiilgstu tavęs. Nors žinau, kad jau niekada nebegalėsiu būti šalia. Sužeidei mane. Tikriausiai žeidi visus, kurie atsiranda tavo gyvenime. Visi išgyvena. Tačiau tu palieki gilią žaizda sieloje. Tu nenori taip daryti – jis žino (antrasis aš). Bet tai jau yra tavyje. Tavo kruvini žaidimai smegenyse. Tikrai norėjau padėti. Norėjau, kad suprastum save. Bet pati neleidai prieiti. Tu užtrenkei duris prieš pat veidą. Mano mirtie, kodėl su manimi taip pasielgei? Bet tau atleidžiu, nors neturiu už ką. Tu man nieko blogo nepadarei. Išdavei ir apgavai. Aš su tavimi pasielgiau taip pat. Bet tai tavyje. Mumyse. Kitaip pasielgti negalėjom. Pagaliau, mano mirtie, aš supratau. Tikiuosi, teisingai. Psichologijos paskaitose išmokau analizuoti. Daryti klaidas. Meluoti.

...kliedesiai...

Duokit tabletę. Nebenoriu galvoti. Noriu nuspalvinti pasaulį šešiolika milijonų spalvų. Atsibodo trūnyti nespalvotame kino filme.

Gal paskaitykime? Aš neturiu tavo knygų. Neprašiau jų. Atšok. Atsibodai. Bandymas numeris vienas: ką veiki? Bandymas numeris du: kaip sekasi? Bandymas numeris trys: kokios nuotaikos? Užteks bandymų ir tyrimų. Vis tiek nė vienas nepavyks. Du kartus įkvėpti ir iškvėpti. Du kartus įkvėpti ir iškvėpti. Dvylika kartų. Išmesti. Stebėti, kaip gęsta paskutinės gyvybės liepsnelės. Persirūkiau. Nužudysiu ir ją. Savo ligą. Pagrok man savo arfa ir išvaryk iš manęs demonus. Tu grok. Garsiau. Dar garsiau. Kad visi girdėtų, kaip aš tavęs nekenčiu. Aš neprisimenu, ką galvojau. Tiesa. Noriu parašyti gerą eilėraštį, bet tabletės nužudė mano ateities dievą. O tu – grok. Nusibodo? Taip. O man tas pats. Aš juk apatiškas apatiškumo dievas. Apatiška saulė apatiškam danguje nešildo apatiškų žmonių. Nematai, kokiom akim jis žiūri į mane. Nereikia. Nenoriu. Bijau. Visi mes kažko bijome. Vienų baimė atvira, kitų paslėpta nuošalioje smegenų lentynoje. Bet niekada nepagalvoja, kad galbūt man reikia. Tik kapų tyla suteikia drąsos. Suskaldo į gabalus mintis ir nuneša kažkur į angelų glėbį. Purpurinės ašaros kris į delnus. Geriau aš gyvena mano sapnų pasaulyje, kur miegantis miego karalius jam tyliai gydo žaizdas. Senas žaizdas, kurių vis dar nepamiršta. Pasitikėjimas sukelia juoką, tikėjimas šiek tiek apriboja mintis. Aš netikiu, kad žydinti miesto ramunėlė sugėrė visą blogį. Netikiu, jog juodas šiukšlyno varnas padės  išsivaduoti. Jis verks. Bėgs. Mirs. Bet prisikels. Visada prisikelia. Tai tik dar viena žaizda. Ji užgis. Visada gyja. Banalus laiko pojūtis užgydo žaizdas. Jis mato daugiau, nei nori pamatyti. Žino tai, ką aš bijau sužinoti. Girdi? Ar aš bijau taip pat, kaip jis bijo? Aš negalvoja, kad mano žaizdos gilesnės? Jis nori būti vienas? Vienišas? Vienintelis? Manyje? Ar žinai, kaip gera kilti į dangų su tais, kurie krinta. Tyli baimė – naikina norus. Atsibodęs jausmas – gelbsti sapnus. Pamiršk praėjusį gyvenimą. Tegul jis skęsta tamsoje. Ar pastebėjai, kad niekas negali įlįsti į mano sielą.? Vakar bijojau likti vienas. Šiandien noriu ištrinti saulę. Rytoj žinosiu, kad viskas jau pasibaigė. Sustingusi akimirka vieną dieną pajudės į priekį ir aš supras, kad prarado daug laiko. Pažvelk. Norėk. Ištark. Matyk. Sugrįžk. Ar tu matai? Banalūs žmogaus žodžiai nesugraudina manęs. Sugraudina kitus. Bet tai tik žodžiai. Tik žodžiai. Žodžiai. Nekreipk dėmesio. Įrodyk! Žodžiai. Sutrypk pasaulį ir pakilk į dangų kaip paukštis, kad galėtum kristi kaip puolęs angelas. Tikėk, kad turėtum teisę nebetikėti. Išnykstantys banalūs žodžiai tyloje užkliudys mano jausmų stygą.  Lengvai. Baisu. Prisimink. O gal nuskambės pasaka iš mano lūpų, kurią seniai kažkas norėjo išgirsti. Tegul tai bus melaginga pasaka. Bet juk nesunku suprasti, jog tuštuma jaučiama. Nesunku suprasti, jog ne visi žmonės bijo tiesos. O gal sunku? Juk aš nebežvelgiu sau į akis. Pakelk akis.. ei.. jos laisvos. Norėjau suprasti, bet aš neleido. Niekada. Gal vakar. Gal dar seniau. Norėjo turėti tiek daug, jog nebesuprato, ko nori. Neišmokau prie savęs prieiti. Nesuprantu. Nesuprantu ko ir kada aš noriu. Ar tu supranti? Melas melagingai skamba iš melagio lūpų.

Tyla. Tik tyloje mes išgirstame savo maldą. Kodėl maldauju savęs? Atsakyk. Kodėl aš tyliu? Negaliu patikėti, kad viskas baigiasi. Nenoriu tuo patikėti. Kažkada kažkas kažką darė ne taip, kažkada kažką supratau ne taip. Argi nematai jog pastangos vien dėl tavęs, mano aš? Kodėl žmonės keičia savo mintis, kaip debesys keičiasi danguje? Nekenčiate tylos. Tylite. Aš save mylėjau, o dabar niekinu. Amžiams. Patikėk. Nebijau žaizdų. Juk mane kažkas jau sužeidė. Tau nepastebėjus. Įlindo į mano gyvenimą ir kankino. Kodėl nekankino kito aš. Tuštuma. Ei, padėk. Tu gali viską sutvarkyti. Tik tu. Aš. Juk žinau, kad  ne tik aš bijau. Kaip gera būtų sužinoti savo klaidas. Kodėl? Dėl vidinio skausmo pradeda skaudėti kūną. Siela jau nugalėjo. Ei, kas nors, ištarkite nors vieną žodį. Atsiskiriu nuo aš kaip tik tada, kai manęs labiausiai reikia. Žinojimas. Niekingas pasakų veikėjas vėl privers šypsotis, verkti. Akla mintis. Noras skristi. Su savimi. Kartu.

Bet aš krentu, kai kiti kyla ir kiti krenta, kai aš sklandau ore. Aš ir aš ne tie, kurie sutverti skraidyti. Mes bailiai. Mes negalime naikinti tylos, nes manome, kad ji ištaisys mūsų gyvenimo klaidas. Nesąmonė. Pasaka. Mitas. Idiotiškas skausmas persmelkę akis. Niekas nebemato. Ei. Praregėk. Padėk pamatyti. Kodėl tyla svarbiau už viską? Nekenti savo mano jausmų. Išnyk. Ei. Numirk. Prašau, maldauju, verkiu. Užsikimšk ausis, kad galėtum girdėti, kaip krinta purpurinės ašaros. Kodėl taip elgiesi? Pažadai. Užmiršk, kas buvo. Užmiršk. Juk aš tik išdaviau save. Tik prievartavau. Tik žudžiau savo sielą. Tik žudžiau savo tėvus. Tik niekinau save. Tik parsidaviau. Neatleisk. Aš, išeik iš manęs. Tyla.. tsss... tyla... prisimink.. Apatiška saulė, apatiškame danguje nešildo apatišku žmonių.

Padėk man išmesti jausmus. Ar aš kitoks? Ne, pasikeisti negali. Niekada. Niekada neišnaikinsi nuodų iš savo kūno. Gimei kankindamas motiną, kankinsi visus. Pavargę raumenys, drebančios rankos. Pamatęs tave aš noriu verkti. Pagalvojęs apie tave, noriu apglėbti tavo pečius. Negaliu valdyti savo vidinio pasaulio. Dalelė tavęs manyje. Kodėl vis dar lieti mano žaizdas? Ašaros lyja lietumi. Aš verkiu. Sėdžiu pajūry ir verkiu. Galbūt pirmą kartą verkiu dėl meilės. Netariu nė žodžio vien dėl to, kad galėčiau užmiršti tave. Noriu atsiprašyti. Tu tai žinai. Elgiesi taip, nes negali kitaip. Tu apatiška mano jausmams. Aš tai matau. Mano mirtie. Kas nors išlaisvinkite mane iš šito pasaulio. Sugrįžk. Dažniausiai girdimi žodžiai. Ar aš surasiu tylą šitoje garsų simfonijoje? Tai liejasi iš manęs. Negaliu sustabdyti. Kai nieko nebelieka – šypsokis. Ar tai ne mirties žodžiai? Taip. Išlaisvinkite mane kas nors iš jausmų pasaulio. Šiandien tyloje radau triukšmą, atsakymus. Noriu bėgdamas nuo tavęs būti šalia. Mano kančios nieko nekainuoja, bet aš jas pardavinėju. Kas nors man duos vaistų?

Tabletę? Taip. Vandens? Ne. Geriau dar vieną tabletę. Nužudysiu antrąjį aš. Nebegaliu pakelti tiek daug skausmo. Man sunku, man skauda. Vėl. Išlaisvink mane, mirtie. Įstūmei į akvariumą. Dabar sudaužyk jį. Ar tau užteks jėgų? Skraidantis oro karalius man nepadės. Drebančiom rankom, drebančiom kojom aš stengsiuosi pakilti. Stengsiuosi nuskinti gėlę. Sutraiškyti žiedlapius, kad jie neglostytų mano akių. Viskas prasideda juodojoje pusėje. Važiuoju debesų greitkeliu. Pliką, randuotą galva glosto angelų sparnai. Galbūt tik ten išsipildys visi mano norai.

Naujas jėgų antplūdis kūne. Kaip gera vėl atgauti sparnus. Kaip gera vėl gydyti žaizdas. Jos neužgis. Per dažnai užkliudau jas. Ar gyvenimas kada nors nustos pulsavęs? Kai jis merdi, atsiranda išorinė jėga (elektros šokas), kuris vėl pakelia mane. Sielos jau neturiu. Jausmus išmečiau. Teliko kūnas. Pulsuojantis kūnas. Monotoniški  roboto judesiai. Gerai, kad esi tu, mano mirtie. Tavo juokingas elgesys pasiekia mane su vėju. Tylos pasaulyje man ramiau. Nepriklausoma garso juosta važiuoja triukšmo vieškeliu. Tiesiai į galvą. Ir mano akvariumo sienos aptaškytos krauju. Lavonų pavėsyje suradau mirtį. Skauda. Kampuotais judesiais ir niekad neužsimerkiančiomis akimis aš stebiu pasaulį. O jie stebi mane. Visur. Amžina baimė. Pasuksiu galvą šiek tiek į kairę. Pavėsis dings. O aš dainuosiu su jais. Ranką ištiesk, kažkas ją paims. Kelkis, sėsk, kelkis, sėsk. Nauja erdvė manyje. Verčianti kopti į kalnus, juos lyginti. Įsivaizduoju.

Čia tik baimė. Nenugalima baimė, kurią aš nugalėjau. Geriau vėl pradėsiu savo darbą. Kniskis mano sielos žodžiuose. Uždaryk duris. Parodysiu savo akis. Užsimerk. Dirbk. Tu privalai atlikti užduotis, kol niekas tavęs nepalietė.  Aš vėl jaučiu dūrius galvoje. Aš noriu gyventi nejausdamas savo jausmų ir skausmo. Bet negaliu. Užgydyk mano žaizdas. Ei... pakelk akis. Glostyk mane. Liesk. Mylėk. Norėk. Kentėk su manimi. Neišduok. Aš noriu tavęs, mano mirtie. Spaudimas. Išmatos, išmatos, išmatos. Tai tik mano išmatos. Aš vėl nebesuprantu savęs. Elgiuosi kaip sumautas menkysta. Toks nesu. Man reikia pasikeisti. Bet negaliu. Gyvenimas keičia žmones, jie patys niekada nesugebės pasikeisti. Kraujas iš pulsuojančių venų. Sustok. Kraujuok. O mano galvoje egzistuoja kažkieno ištarti žodžiai. Tau manęs reikės. Nereikėjo tau tada, o man dabar nereikia.

...kliedesiai...

Mano protas jau atsiskyrė nuo kūno. Spartūs žingsniai mirties link. Kas atsitiks, kai numirsiu? Sukelsiu pavydą išsilaisvindamas. Prisiliesdama prie kito, tu... Baigėsi mano tabletės. O mano vaistinė uždaryta. Mirštu. Pagaliau. Aš pats sau giedosiu requiem. Man tikrai niekas nepadės. Man ir nereikia. Aš mirštu vienas ir man gera. Nes aš pats taip noriu. Rašysiu pragarišką eilėraštį danguje. Liksiu žemėje. Nepriims manęs nei į pragarą, nei į rojų. Lipsiu laiptais į dangų, kurie baigsis pusiaukelėje. Ir aš krisiu žemyn į pragarą. O ten eskalatorius neš mane į viršų. Ir amžiname rate aš gyvensiu. Augsiu, subręsiu, pasensiu, numirsiu ir vėl viskas iš naujo. Aš ten darysiu viską. Galvosiu apie tave, nekęsiu tavęs, žudysiu tavo apatiškumą, žadinsiu tave, draskysiu tavo žaizdas. Jos neužgis. Ar tu vaidini, ar tau iš tiesų gera? Manyje. Mano mirtie. Prieblandoje aš sukuosi ratu. Tarp pragaro ir rojaus. Melodijos sūkuryje aš surasiu tavo linksmą veidą. Vienumoje.

Ar tu dar prisimeni mane, kai lieki viena naktyje? Ne. Nepagalvoji. Bet pagalvosi. Aš tikiu savo melu. Ir man ramiau.

Aš sukuosi ratu. Naujieji dievai modernizavo spalvas. Trisdešimt du milijonai.  Per daug spalvų. Mano purpurinės ašaros čia išnyksta. Ar mes kada nors dar busime tie laimingi įsimylėjėliai? Man tavęs taip trūksta. Apgavau. Tu netobula.  Nemoki gerai vadinti. Tu slepi tai, ko paslėpti negali. Ne. Tu apatiška viskam. Savo žodžius tiesiog neapgalvodama atiduodi kitiems. Prieblandoje bučiuoji kitas lūpas. Aš girdžiu žodžius, bet negaliu suprasti, kodėl tu apgaudinėji save. Ar tu verksi, jei aš tavęs paprašysiu? Tyliai. Kad girdėčiau tik aš. Ir antrasis aš.

Meluoti aš išmokau šitame rate. Kilti ir vėl kristi.  Modernizuotas skausmas vis dar manyje. Naujos žvaigždės danguje. Nešviečia. Pakartokime maldą. Giedokime. Aš noriu, kad jūs maldautumėte. Maldavau vakar. Užkišk man burną ir išplėšk iš manęs mano demonus. Mano liga klesti kaip Honkongo birža. Pirkti ir parduoti. Negaliu. Aš miręs, o vis dar kenčiu. Meluoju. Aš miręs mirties dievas giedantis requiem mirusioms mirtims. Dvylika psalmių. Pabučiuok mane. Dar kartą. Mano kraujuojanti burna sustingdė tavo vardą. Jį išgirs visi. Amžinai mano lūpose. MIRTIS. Aš vis dar kylu ir vis dar leidžiuosi. Pusiaukelėje randu apleistus angelų sodus. Jų sparnai nebeglosto medžių viršūnių. Užsimerkiu, o vaizdas vis dar stovi mano pasąmonėje.

Miegok, kale. Užmik, lerva. Aš nekenčiu tavęs. Kalė! Dink iš manęs.

Nutilk, aš. Pasakiau, užsičiaupk. Tu man trukdai. Aš, aš tavęs nekenčiu. Nusibodai su savo neapykanta ir melu. Mano žodžiai. Nemeluok man. Juk tu toks pat kaip ir tu. Ar galėsi gyventi be manęs? Juk su puse pusrutulio tu nieko nepasieksi. Ateik pas mane. Apkabinsiu tave. Išprievartausiu. Juk tau tai patinka. Išmesiu į šiukšlių dėžę. Ir dar kartą suvalgysiu. Ar tu gali mane suprasti? Pakelk rankas į dangų, kad galėtum matyti mano žydras akis.

Dink iš mano rato. Daug prišiukšlinai mano smėlio dėžėje ir akvariume. Purvinas stiklas vis dar mano akyse. Pasinaudok ne manimi. Kitu. Palik mane todėl, kad aš neturiu moralės. Paimk mane už dešinės rankos ir palydėk iki rojaus vartų. Ne. Tu negali. Tau čia negalima. Aš nebeprisileisiu tavęs. Prie rojaus vartų aš vėl krentu žemyn. Modernizuota mirtis man nepatinka. Sizifo kančios man nepakeliamos. Bet ant savo ateities dievo aš nepykstu. Jis įdiegė naujų jėgų pulsavimo mechanizmą mano kūne. Aš dėkingas, kad krentant jėgos atsinaujina. Su daina ir tavo vardu lūpose aš vėl kylu aukštyn. Jau tūkstantis šimtas dvidešimt ketvirtą kartą. Ar paskutinį? Ne. Man jau sukasi galva. Aš noriu ištrūkti. Ar kas nors, kada nors išspjaus mane iš šito rato? Taip. Sulauk du tūkstančiai šimtas trisdešimt trečio karto ir gravitacinė jėga spjaus tave į pragarą arba į rojų. Įgautas pagreitis virs fizikine lygtimi. Meluojantis melo karalius spręs lygtį. Tai pavojinga. Minčių srautas erdvėje. Garso takelis. Išsiliejęs rašalas ant raudonos žolės. O gal užmigsiu. Tegul mano miegantis kūnas sukasi ratu. Aš nežinau, kodėl neskaičiavau. Bet aš prisimenu viską. Kai tau liūdna – aš šypsausi, kai aš verkiu – pasaulis nusidažo purpurine spalva ir tu juokiesi. O aš ramybės parke suradau triukšmą.

Banalių posakių paradas. Čia ir dabar. Apkabink mane ir glostyk mano veidą savo švelnia ranka. Man tai patinka. Aš pagalvosiu. Nes kaip tik dabar aš nesuprantu savęs. Aš vis dar kylu ir krentu įgaudamas jėgų. Man sunku matyt saulėlydį smėlyje. Per daug spalvų. Modernizuotas pomirtinis pasivažinėjimas nudažė mano kūną žaliai. Lyja. Ir visos spalvos išnyksta. Jos nuteka į kanalizacijos vamzdį. Visur banali pilkuma. Pilkoji masė aplink. Šitame rate jau apsisukau pakankamai kartų. Ar lygtis išspręsta? Ne. Ką? Nenoriu čia likti amžinai. Mano atbukintas kūnas visiškai sunyks. Mano akių obuoliai raudoni. Kūnas sugėrė per daug vyno. Raukšlės viduje. Kandžiosiu savo lūpas, kad jos kraujuotų. Chaosas mano galvoje. Štai išmėtytos adatos, plaktukas, kaltas. Tai jie mano galvoje sukelia skausmą. Kalk, kalk, įkalk. Dūriai galvoje. Negaliu atsikratyti. Nevaldomas kūnas sukasi ratu. Apsuku galvą. Aukštyn, žemyn. Drebančios kojos ir rankos. Ir dar kartą. Smūgis.

Aš jau išprotėjau. Trys šimtai penkiasdešimt ketvirtą kartą. Kur mano lygis? Melagi! Pakartokime praėjusį kursą ir padėkime man. Aš noriu būti išspjautas. Ei... žalias paukštis geltonoje pievoje šviečiant mėlynai saulei. Aš tau parodysiu liežuvį. Argi aš nejuokingas? Stabdyk kraujavimą. Nenervuok. Man nusibodo mano namai. Modernaus rato guoliai sutepti modernia alyva. Spalvotame lauke bespalvė asmenybė. Geležinėje pievoje prasidėjo siaubo vakaras. Sekite mane. Nuvesiu jus į savo lizdą. Ei... skrisime, nes negalime pakilti. Fosforinė neapykanta šviečia naktį. Ar rasite kelią į mano širdį? Sušukime. Taip. Kur jūsų rankos? Šypsokitės.

Glostyk mano akis. Jos pasiilgo švelnumo. Liesk mano kūną taip, kad jis pašiurptų. Ekstazėje rasiu Niekieno žemę.

Ar aš sapne? Taip. Taip. Taip. Adatos po nagais. Ir aš jau čia. Savo rate. Dar viena naktis prašliaužė. Pabusk. Noriu nematyti tavęs šiąnakt. Niekada negalvok, kad akmenys nesapnuoja. Spalvoti sapnai. Sunkūs sapnai. Neatšalę jausmai. Ar tikrai šiąnakt sapnuosiu tave? Pamiršk. Tai tik jausmas išsiliejęs ant raudonos žolės. Pamiršti išniekintą paukštį. Nukirpti sparnai ir apgavystė. Norėjau skristi su tavimi, mano mirtie, o tu išdavei mane. Kilai su tais, kurie krinta. Palikai ant šlapio asfalto ir aš išnykau. Negaliu pamiršti širdies skausmo. Kodėl? Atsakyti? Ar reikia? Patylėk. Patylėsiu. Juk geriausia apsiginti tylint. Nebenoriu kankintis. Skauda? Taip. Ne. O kur siela? Lietaus lašai skverbiasi į akmenis akmenuotame kelyje. Kelias namo. Lygties sprendimas užtruko.

Keturi tūkstančiai šeši šimtai dvylika kartų. Vis aukštyn, vis žemyn. Debesų greitkelyje, pragaro soduose. Ir vėl viskas nurimo. Liko sunkūs auksiniai debesys danguje. Manyje ir virš manęs. Juk jis sugebės. Jis išspręs mano lygtį. Jis privalo tai padaryti. Aš jau nebegaliu ištverti. Man nusibodo matyti tavo veidmainišką veidą.

Šiąnakt sapnavau savo demonus. Jie neleido man valgyti savo kūno. Niekieno žemėje pastatytame name kovojau už laisvę. Atrakinau jiems duris, kad pats bučiau laisvas. Rijau savo genitalijas. Jau nieko nebeatimsite iš manęs. Nebūk tokia liūdna. Jie prikėlė mane. Šiąnakt mano galvoje gimė naujas kintamasis. Meluojantis melo karalius išspręs lygtį. Mane išspjaus į pragarą, arba į rojų. O kur? Kur geriau. Šiandien aš laisvas. Šiandien mano kūne integruota nauja jėga. Aš ją jaučiu. Dar keletas apsisukimų ir už kančias aš būsiu danguje. Lygtis išspręsta. Ir aš skrendu.

Kylu ir vėl smingu. Nei į rojų, nei į pragarą. Mane vėl nusviedė į žemę. Naujos kančios pradžia, naujos dienos pabaiga. Modernūs dievai ir karaliai tyčiojasi iš manęs. Medžio kūne skylė, manyje – erdvė.

Tikėk manimi. Šiąnakt aš tau nemeluosiu. Atiduosiu visus jausmus tau. Nes aš laisvas. Aš žvaigždė danguje. Tik sek mano pėdomis. Aš noriu tau parodyti savo akis. Tu juk žinai, kad aš nemirtingas. Išnykęs trumpam. Pabūk su manimi. Gyvenk mano galvoje. Neapgausiu tavęs, mylėsiu. Aš skrendu nuo žemės pakilęs septynis centimetrus ir nejaučiu dūrių galvoje. Nauja gyvybė manyje. Vėjas mano vardas. Skrisk su manimi. Man nereikia ratų, kad pasiekčiau visus tavo nervų galiukus. Kišti, ištraukti. Gaivi vėsa užlieja mano kūną. Mano kūnas tavo kūne. Kaip gera jausti drėgną žemę virš savęs. Plaštakių šokis naktyje. Nepatirtas jausmas manyje. Eilėraštis mano lūpose. Aš noriu kartoti. Du kartus iškvėpti ir įkvėpti. Ir vėl jausti tave savyje. Man pagaliau nusišypsojo mėlynoji saulė. Aš jaučiu jos šaltas rankas ant savo kūno. Užpildyk mane. O tu kartosi. Kišk į mane. Giliau. Noriu jausti tavo švelnų žvilgsnį savyje. Aš jau ugny. Atšalęs kūnas praranda gyvybę. Mano mirtis bando jį sušildyti. Ji skverbiasi į mane, o aš vemiu. Kruvinos lūpos sustingdo saulės spindulėlį. Duslus atokvėpis. Ant šlapio akmens. Danguje gėlės, o ant akmenų debesys. Aš vėl pajutau palaimą.

Vakar purpurinių ašarų indai išsiliejo ant raudonos žolės ir išnyko. Aš jų nebeturiu. Nebeverkiu. Skrendu. O tu su manimi. Išsidarkę debesys stovi vietoje.

O aš noriu kartoti. Tu mane supranti. Mano kūnas dabar jau tavyje. Gilyn ir arčiau ekstazės. Savo švelnia ranka glostau tavo nuogą krūtinę. Atviri nervai paverčia tavo kūną ugnies kamuoliu. Drėgna žolė ir jausmų viesulas. Aš tavyje, o tu manyje. Taip. Ne. Neliesk mano akių. Jos šventos. Saulė nudažo kalnus sodriai raudona spalva. O mes vis dar svaigstame vienas kitu. Radau žvaigždes tavo glėbyje. Mylėsiu tave šiąnakt. O ryte prisiminsiu, kad daugiau kraujo nebegeriu. Ir aš maldausiu, kad paliktum mane. Aš ne rojuje, ne pragare, ne žemėje. Šiandien aš tavyje. Akis pakelsiu į dangų. Klumpu ant kelių. Ar prisiminsiu!? Ar tau patiks!?

Šalta. Matau nepažįstamas akis pažįstamuose veiduose. Tarp jų ir tu. Pamiršk. Jausmų bagažas baigėsi. Šiandien paskutinė diena. Aš tavo, o tu mano. Tamsoje. Vidury baltos dienos. Visur. Privati teritorija. Tavo veidas mano akyse. O aš svaigstu. Kišu į tave dalelę savęs. Pastebėk mane. Pavydėk man mano svajonių. Radau mirtį numeris du. Mano mirtie, kentėk! Ar mano sveikata mane išduos? Ar aš neteksiu antrosios mirties? Ji mane supranta.

Rėksiu, žviegsiu, prievartausiu. Betoninė siena tarp žalių medžių. Geltonas melancholijos liūnas. Neatpažinti žingsniai žolėje traiško mano žiedlapius. Baltas triukšmas ausyse. Geležinėje saulėje radau muziką. Dūrius galvoje. Pakeisiu viską vietomis. Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Mano košmarai surado mane.
Kišk į mane savo kūną. Pasikeiskime vietomis. Tai privers mane grįžti pas tave. Sugrąžins mano protą ir sielą. Leisk dar kartą tave paliesti.  Kalbėk savo kalba. Skleisk tą jausmą, tą šilumą. Leisk paliesti tavo plaukus. Jie auksiniai. Tai derinasi prie mano žydrų akių. Tu jų liesti negali. Aš draudžiu. Mylėk mane tokį, koks esu. Myli. Statula su rūbais. Stumti, traukti. Juk to tu ir nori. Daugiau iš  manęs nieko nereikia. Mano rankų. Jos švelnios. Liečiu tave, kaip angelą. Bijau tave suskaldyti. Surasiu tave prarasdamas. Mojuok skrendančiam varnui. Ei... kaip šįvakar čia gražu. Vakaras pasidengė purpurine rasa. Jis verkia. Aš tavęs netenku. Tau gera, man taip pat. Dar kartą turėsiu tave savo glėbyje. Nuogi kūnai degs liepsnose. Aukščiausias dievas mojuos ranka. Aš mylėsiu tave. Dar ir dar. Kol tau bus gana. Argi aš nejuokingas? Linksminu visus. O man gera. Šiandien gera. Ir rytoj. Kaip gera? Gerai gera. Ir tai pagaliau teisingas melas. O tu neverk. Aš privalau tave palikti. Mane jau kankino, dabar noriu tave pakankinti. O kaip mano eilėraštis? Sudegė. Mano mintyse. Dėl tavęs aš ne poetas. Aš niekas visko kailyje. Juokingas išminčius.

Pakvieskite ir mane. Aš noriu maldauti. Noriu, kad tamsusis tamsos dievas man atleistų. Aš juk nekaltas. Tik apgaudinėju žmones, o paskui palieku juos ramybėje. Kad jiems pasidarytu bloga, kada nors naktį prisiminus mane. Uždekite žvakutę ant mano tuščio kūno. Pabučiuok paskutinį kartą mano kruvinas lūpas su svetimu vardu jose. Švelniai. Ir kankinkis pagalvojus apie mane. Suplok rankomis, kai aš išnyksiu. Negrįšiu. Kitais metais. Užlipsiu tau ant galvos. Aš nebesurandu savo minčių šitame tamsiame pasaulyje. Jos pasiklydo. Pasiklydau ir aš. Tai mano liga. Mano diagnozę suklastojo mirties dievas. Nebesurandu juodų jausmų juodoje dienoje. Atsigulk šalia manęs. Užsiklok mano sapnais. Taip greičiau prabėgs dienos.

Skrenda dienos apatiškai plasnodamos sparnais.

Atsiųsiu tau laišką. Elektroniniu paštu. Gaudyk juodą balandį, jis atneš tau balčiausius jausmus. Aš tave myliu. Nesunku tai pasakyti. Visi šypsokitės, kai savo kelyje sutiksite kvailį. Aš vėl noriu būti tavyje.

Trumpoji žinutė. Ir tu man liepi kišti savo kūną į tavąjį. Bučiuoju tave, tavo lūpas, tavo plaukus, akis. Virpantys kūnai ieško ramybės. Migla užkloja mus, tamsa atveria akis. Tu išsiurbi iš manęs visas jėgas, kurias į mane integravo mylintis meilės dievas. Noriu pamiršti visas savo nuodėmes ir nusiraminti. Būdamas tavyje. Ar tau tai patinka? Taip. Šlapias nuogas kūnas voliojasi mėlynoje žolėje. Aukščiausias taškas čia pat. Paliesiu jį liežuviu. Pražiota burna išstumia paskutinius garsus. Vienintelis duslus garso takelis skrieja tyloje. Gyvo žmogaus širdies ritmu. Gyvybė skrieja trisdešimt šeši centimetrai ir dvylika milimetrų virš žemės. Nemeluosiu, norėsiu, turėsiu, tylėsiu. Tegul už mane kalba mano akys. Aš turiu tave. Aš tavyje. Bet iš ten išeisiu. Greičiau nei tu manai. Palieku tave šlapioje žolėje. Tu miegi. Neturi jėgų eiti paskui mane. Aš išnykstu savo nuosavame rūke. Mėlynas rūkas apglėbs tavo pečius. Tu laiminga, nes dalelė manęs  tavyje. Tu nepamirši manęs tol, kol neateis kitas. Aš išvykstu.

Tave palieku. Bet aš turiu kitą mirtį, kuri jau numirė. Aš jos nekenčiu, kaip savo baltų marškinių, kurie sukaustė mano rankas. Išmesiu jausmus ir suplėšysiu marškinius. Svetimas melas lūpose.
Gims nauja ugnis. Degins visus sutiktuosius, ateinančiuosius ir išeinančiuosius. Neapkenčiu savo geltono sapno. Nužudysiu jį, kad jis taptų tik išspręstos lygties liekana. Apgaulė. Pamiršiu. Užmigsiu, kad ryte visa tai išnyktų. Mano mirtie, aš tylėsiu.

Ei... šiandien mano svajonės išsipildė. Aš mačiau, kad akmenys kritę iš dangaus pavirto balandžiais. Mano jausmais. Spalvotas juokas nuskamba erdvėje. Aš myliu šitas duris į nežinią. Ei... aš matau paukščius grįžtančius iš lietaus. Ar jiems sunku skristi? Ne. Ar aš valdau savo jausmus? Taip. Aš myliu savo aš. Kaip gera nejausti žemės po kojomis. Čia tik trisdešimt du centimetrai. Bet aš skrendu. Pakylu ir spjaudau ant jūsų. Nekenčiu. Išduosiu jus visus, nes jūs išprievartavote mane. Sutrypėte su žemėmis ir išmetėte į gatvę. Valgau jūsų šiukšles ir keikiu jus visus. Nuorūka mano burnoje. Nušausiu, išprievartausiu, išniekinsiu, gerbsiu, mylėsiu, vertinsiu, apgausiu ir paliksiu ramybėje. Tarp savo neapykantos ir jūsų dėsiu lygybės ženklą. Matau jūsų sidabrines akis ir mano auksiniai sparnai lūžta. Juokas. Nepakeliamas ūžimas ausyse.

Jūs šnekat. Patylėkit. Užčiaupkit savo purvinas burnas. Kraupūs judesiai darko mano harmoningą judėjimą. Ei... ei... ei... aš tave matau. Tu toji laimingoji, kuri manęs neapkenčia. Aš turiu dvi mirtis. Laimingų žmonių horizontalus šokis erdvėje. Mėgstami žodžiai liejasi iš lūpų. Suradau ir praradau. Neturiu nieko, nors turėjau. Nebematau, nors galėjau paliesti. Liečiu ir dabar. Savo svajonėse. O tu manęs nekenti. Savo apatiškumu žudai mane. Tačiau net nepastebėjai, kad aš turiu skydą. Nusipirkau. Pigiai. Kančios kaina. Ačiū. Tu mane išmokei apsisaugoti nuo virusų. Juokas. Bet mano juokas juokingesnis. Apgavau. Aš vėl tave apgavau. O tu net nepastebėjai. Apatiška saulė nebesišypsos. Ar tu mane matai? Ne. Gera. Kaip? Gerai gera. Dvi skirtingos mirtys manyje. Myliu save. Gal tylėti? Ne. Meluok. Pasiilgau tavęs, mirtie numeris du. Aš žinau, kad tau mano švelnūs sukaustyti judesiai patiko. Bet aš matau savo sapnus ant žalio lapo. Juokingas košmaras aplankys mane šįryt. Juoksimės. Ei... aš laisvas driežas savo spąstuose. Mirtie numeris vienas, prievartausiu tave dar ilgai. Noriu tapti tavo košmaru. Noriu, kad tu kankintumeisi prisiminus mane. Niekink, to ir tenoriu. Kentėk. O aš tau sakysiu melagingus žodžius, kurie liesis iš kruvinos burnos. Kartu su tavo vardu.

Grįžtu į praeitį. Užmiršti dalykai vėl skverbiasi į mano sąmonę. Nustumti į giliausią kertelę jie vėl drasko mano mintis. Nuoseklumas išnyko. Chaosas užvaldė viską. Vėl skylu į dvi dalis. Sąmoningą niekšą ir išprotėjusį draugą. Tik dabar gėris ir blogis manyje žaidžia atominį karą. Išgyventi nėra galimybės. Vienas iš jų vistiek privalo nugalėti. Idiotiška šypsena ar perkreiptas skausmas. Vienas iš dviejų. Gyvenime visada turėjau galimybę pasirinkti. Kovoti ar pasiduoti. Mylėti ar neapkęsti. Suprasti ar apsimesti kvaileliu. Laimėti ar pralaimėti.

Baltos spalvos sukausto mano rankas. Tabletė. Rūkas. Minkšti jausmai, minkšti sapnai, guminės lėkštės, minkštos sienos. Riksmas gerklėje. Ei... tu kentėk, o aš laimingas idiotas... ir staiga prabylu...

P.S. Geras gyvenimas suskaldė mano sąmonę. Aš ir Aš. Netektis, nesupratimas, amžinas baimės jausmas suteikia drąsos kovoti ir vėl tapti vienetu. Nesužinosi, ar tu pamišėlis, ar visi kiti aplink tave pamišę. Tiesiog gyvenk. Ar tai teisinga? Saulė nusileido į mano delnus, aš susirinkau žvaigždes. Amžinai gyvensiu tamsoje, minkštose savo svajonėse. Nesistenkite manęs suprasti. Tiesiog būkite šalia, kai man jūsų reikia. Myliu jus! Nėra laiko sustoti. Tiesa, neprisistačiau. Aš – arkangelas. Aš – laimingas idiotas.
           

2002 m. spalis 8 d.