Šurmulys už durų...

Tyliai pritipenu prie didžiulių durų. Priglaudžiu ausiukę ir klausau. Ššš...
Viduje kažkoks šurmulys, lyg kas juoktųsi, lyg dūktų. Dar paklausau ir ryžtuosi. Kaip galėdama tyliau, atsargiai atsargiai praveriu duris ir šmurkšteliu į vidų. Mane pastebėjo. Mirksnio greičiu jos sugrįžta į savo vietas, tvarkingai išsirikiuoja. O šurmulio lyg nebūtų. Tylu.
- Nagi, baikit! Žinau, jog vėl dūkot! Aš jus mačiau. Ir girdėjau! Girdėjau! Aš jums nekenksiu. Prižadu. Tikrai tikrai. Na, pasakyk ką nors! - sakau vienai jų, pačiupusi į rankas, - Atverk akis! Nusijuok! Žinau, kad gali! Tikrai žinau. Prašau...
Tylu. Rodos, naktinę tamsą skrodžia tik mano balsas, bet aš žinau! Žinau, jos stebi mane. Kiekviena iš jų tylutėliai pramerkia bent vieną akutę ir susidomėjusios stebi. Šįkart beveik jas pričiupau. Tiksliau jau jas pričiupau! Juk girdėjau šventės šurmulį, o jeigu jos nebūtų tokios greitos, būčiau ir pačią šventę išvydusi. Bet, deja, jos žaibo greičiu moka grįžti į savo vietas. Ir kiekvieną naktį aš lieku stovėti čia nieko nepešusi.
- Na, gerai, - atsidūstu ir, padėjusi vieną jų į vietą, dingstu už durų, bet po akimirkos vėl jas praveriu, įkišu vidun galvą ir sušunku, - Aš vistiek jus pričiupsiu! Pamatysit, pričiupsiu!
Užsklendžiu duris, lukteriu kelias minutes ir štai - ten, viduje, vėl pasigirsta šurmulys, tik daug tylesnis, greičiau tik šnabždesys. Žinau, dabar jos atsargiai aptarinėja mano apsilankymą. Šiąnakt jų nebetrikdysiu, vis tiek nebepagaučiau. Tad patrauksiu atgal į savo baltutėlę lovą ir palieku slapukes paplepėti vienas.


- Manai, tai buvo būtina? Juk jai tik dešimt, tai tik vaikiškos svajonės ir prasimanymai. Išaugs, - tyliai sako tėtis, manydamas, jog manęs čia dar nėra, bet mama mane pastebi.
- Labas rytas, mieloji. Ateik, - pakviečia ji mane vidun ir manydama, jog negirdžiu, šnibžteli tėčiui, - Pasikliauk manim. Juk blogiau nebus.
Dabar pastebiu dar vieną viešnią. Nuo gelsvos antikvarinės kušetės elegantiškai atsistoja gal trisdešimties metų moteris. Ji švelniai nusišypso, prieina ir, ištiesusi man ranką, taria, užburiančiu balsu:
- Labas, Melisa, aš Lina.
Ištiesiu jai savąją ranką ir mudvi pasisveikiname. Mnao tėvai šypsosi, jie mano, jog Lina labai miela ir kad mes jau draugės. Lina taip pat mano, jog mane jau pavergė savo žavinga šypsena ir dainingu balseliu. Ir turiu pripažinti - ji veidmainė profesionalė. Bet, kad ir ką bemanytų tie trys suaugusieji, aš matau šios ledi mielą kaukę. Ji nėra bloga ir apsimetinėja ne norėdama ką pikta padaryti. Iš tikrųjų, nė nežinau, kodėl ji taip stengiasi man įtikti.
- Melisa, pakalbėk šiek tiek su panele Lina. Būk mandagi ir maloni mergaitė, - sako mama, aš linkteliu galvą ir tėveliai išeina.
Mudvi su panele Lina susėdame ir pradedame tikrai ilgą pokalbį. Pirmiausia ji bando užmegzti pokalbį, klausia įvairiausių nesvarbių eilinių klausimų, kol galiausiai prieina prie klausimo, kuris jai iš tikrųjų rūpi. Tai suprantu jau iš klausiančiosios balso. Nors ir nežymiai, bet jis pasikeičia, šiek tiek virpteli, bet tuoj pat vėl tampa malonus ir pataikaujantis:
- Ar tau patinka tavo tėvelio biblioteka?
- Taip, - noriu ją paerzinti ir man sekasi. Ji šiek tiek pasimeta, nežino, kaip čia nekaltai užvesti kalbą apie tai, kas jai rūpi.
- O ką manai apie knygas? - gudrus klausimas.
- Jos šaunios.
- Kaip tai šaunios? Manai, jos gyvos? - pripažįstu - įspietė mane į kampą. Nors klausimai, ar jos šaunios ir ar jos gyvos, nesusiję, bet tikslą ji pasiekė.
- Taip, jos ir yra gyvos.
Panelė Lina patenkinta.
- Tavo mama man pasakojo, jog kiekvieną naktį eini į biblioteką. Kodėl ten eini? - et, ta mama. Jau prieš savaitę jai pasakojau apie knygų šventes, linksmybes ir šnabždesius. Tikriausiai tą akimirką buvau sunaivėjusi, jei pamaniau, jog mama - suaugusioji - mane supras. Juk suaugusieji viską, kas jiems atrodo keista, kas yra stebuklinga, mano esant vaikų svajonėmis ar nukvakusių bobučių pasakomis. Ir kaip man šovė į galvą apie tai šnekėti su mama? O dabar... Ji net psichologę atsivežė. Bent jau manau, jog ji psichologė, mat labai jau profesionaliai bendrauja.
- Melisa, kodėl neatsakai? - ji laiko mane šiek tiek trenkta, maža, naivia ir nieko nesuprantančia mergaičiuke. Visi suaugusieji taip mano. Jie tariasi suprantą viską, tad jaučiasi atsakingi tai išaiškinti ir man. O juk aš suprantu daug daugiau.
- Melisa? - bando prisišaukti mane panelė Lina.
- Aš turiu eiti, - atsistoju ir gražiai nusišypsau. - Buvo labai malonu susipažinti. Viso gero, - parodau savo nepriekaištingas manieras ir išeinu, palikdama savo pašnekovę gana sutrikusią. Ir gerai!



Tyliai nutipenu laiptais žemyn ir atsargiai prislenku prie didžiulių ąžuolinių durų. Biblioteka. Priglaudžiu savo skruostą prie medžio ir įtempiu ausis. Šurmulys. Kažkas juokiasi, terpsi, dainuoja. Atsitraukiu. Neverta bandyti patekti pro čia, jos tikrai stebi šias duris, taip niekada jų nepričiupsiu. Į galvą šauna išganinga mintis ir aš tyliai tyliai nuslenku tolyn. Už posūkio - tėčio darbo kabinetas. Atsargiai įtipenu vidun ir patraukiu link nedidelių, šiek tiek aukštesnių nei aš durelių. Jos veda į mažą sandėliuką. Tylutėlaičiai įlendu vidun. Čia laikomas visoks nereikalingas šlamštas. Kitoje sandėliuko pusėje matau baltas dureles, tokias pat kaip tos, pro kurias čia patekau. Jeigu nusigaučiau iki jų be jokio garselio, pro jas patekčiau į biblioteką, o šauniausia, jog atsidurčiau netoli stalo, tad būtų vieni juokai po juo šmurkštelti ir manęs galbūt net niekas nepastebėtų. Ak kaip puiku! Bet dar reikia pereiti šį sandėliuką, o čia tamsu nors į akį durk ir dar pilna visokiausių rakandų. Ir kodėl aš jo nesutvarkiau, kai tėtis prašė? Net dienos šviesoj sunku jį pereiti be jokio keberiokšt pokšt bum bam takšt triokšt ir panašiai... O dabar juk naktis!!! Et, kas bus, tas, reikia pabandyti. Įsiklausau. Šurmulys netyla. Atsargiai atsargiai žengiu pirmąjį žingsnį. Tip. Tylu. Antras, trečias, ketvirtas... Man keistai sekasi, pamanau, ir tuomet cyyyp! Oi, užlipau ant kažko cypsinčio... Tylu. Išgirdo. Šurmulys prityla. Stoviu vietoje gal dešimt minučių, kaip nutirpo kojos! Bet nejudu. Pavojaus jos neranda. Po truputį šurmulys vėl atgyja. Lengviau atsidūstu. Dabar žengiu atsargiau, neįsidrąsinu ir galiausiai aš prie baltutėlių durelių. Giliai įkvepiu. Atsistoju ant keturių, kiek galėdama susigūžiu ir... Tyliai praveriu dureles ir greitutėliai šmurkšteliu po stalu. Nedrįstu atsimerkti. Bijau. O jeigu išgąsdinau? Jei vėl pabėgo? Tuomet suprantu, jog girdžiu tą patį šurmulį. Nepastebėjo. Atsargiai, tarsi bijodama jas išbaidyti, atmerkiu akis...



Tiek kartų įsivaizdavau knygų šventes, bet nei vienas tų vaizdinių neprilygsta šiai puotai. Po visą biblioteką skraido mažos sidabrinės fėjukės. Jos šoka, juokias, dainuoja, žadina knygas naktinei šventei. Visa biblioteka kupina mažyčių sidabrinių dulkelių, kurias nešioja ir barsto tos žavios fėjukės. Rodos, jog pro langą vidun įsiveržė žvaigždės ir ištirpo jaukioje puotos šilumoje.
Bet fėjukės ne vienintelės puotos dalyvės. Visur visur, aplinkui, šnibždas, plepa, verkia ir kvatoja, linksminas knygos! Taip, knygos! Štai ten, žiūrėk! Aplink kulinarines knygas ratus suka knyga su propeleriu ir antrašte „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“.
Netoliese šokių aikštelę įsirengė „Kaip išmokti šokti tango? “, „Šokių pagrindai“ ir „Europos šokiai“, o joms groja „Muzikos pagrindai“ ir „Apie instrumentus“.
Toliau nuo šurmulio inteligentiškai bendrauja Vašingtono, Kenedžio, Napoleono ir dar daug biografijų bei keletas istorijos bei politologijos vadovėlių. Netoliese įrengta milžiniška labaratorija: stalai, staleliai, mėgintuvėliai, piltuvėliai ir dar daug daug visko... O tarp jų triūsia Einšteino, Niutono biografijos bei daug fizikos, chemijos, biologijos vadovėlių.
Staiga visai virš mano galvos praskrenda ugnimi besispjaudanti pasakų knyga. Ji skrenda link mūrų pilies, kurioje įkalinta knygelė „Apie princesę Dianą“. Netoli pilies riterių kautynėse kaunasi išvaizdi knyga „Apvaliojo stalo riteriai“ prieš ne ką silpnesnę „Kralius Liūtaširdis“.
Per bekraštį vandenyną plaukia „Odisėja“, o tuo metu „Iliada“ ant medinio arklio ieško kokios Elenos, dėl kurios galėtų kautis.
Ant lentynos nukorusios žemyn kojas nepaliaujamai krizena dvi anekdotų knygelės. Joms nerūpi močiutės meilės romanai, kurie verkia, myli ir aiškinasi giminystės ryšius. Na, dar tiesa, jie nuolatos krenta nuo arklių ir praranda atmintį arba regėjimą, bet nesijaudinkit, jie viską prisimena ar praregi.
Ant stalo, virš manęs, kažkas niūniuoja lopšinę, tai tikriausiai „Lopšinės mūsų vaikams“. Skamba gražiai. Įsiklausau. Po truputį užsimerkia akys ir sidabrinė puota ištirpsta miege.


- Kelkis, Melisa, kelkis! - pramerkiu akis. Mane purto mama. - Melisa, ką čia veiki?
Ak, prisimenu! Puota! Nuostabi sidabrinė šventė! Oi, ir kaip aš užmigau po stalu?
-  Melisa, - tai vėl mama. Aš gražiai nusišypsau. Ji atsidūsta, ištraukia mane ir vedasi iš bibliotekos.
-  Melisa, turi suaugti. Tos knygos negyvos. Švenčių jos nerengia. Tai tėra tavo svajonės, - švelniai nusišypsau. Ak, ta naivi mano mama. Gal taip ir geriau?..

Eidama pro didžiules medines duris, atsisuku ir gražiai joms nusišypsau. Juk sakiau, jog pričiupsiu...
Ir jos man nusišypso.
„Sakei... “