mėnulio vaikas...

Piemenukas, šaltas, išblyškęs, ganė debesėliuose debesėlių avis. Nebyliai ir minkštai... Švelniai strikinėjo ant baltų pūkų, be garso. Saulė jam pasakė svajingai:
- Labanakt...
Ir jis pagalvojo, kad metas klotis lovelę. Piemenėlis kedeno pagalvę, džiaugėsi baltais patalais. Sutupdė visas aveles viename juodame šone. Tada pasirodė didelis, apvalus, šaltas mėnulis. Tas tarė:
- Labas... "Tikrai metas miegoti..." - mąstė berniukas. Išsitraukė iš stebuklingo maišelio fleitą ir skambiai užgrojo ilgesingą melodiją. Kaip ir kiekvieną vakarą bernelis ilgai, susikaupęs, grojo tą pačią, neapsakomai švelnią dainelę. Žvaigždės klausėsi, o piemenėlis mikliai dėliojo tokius baltus pirštelius... Kai pasidarė tylu, žvaigždės įvertino: „Puikiai...”. Mėnulis lengvai šypsojosi. Berniukas įsiropštė į savo lovelę, užklojo šaltą savo kūnelį debesiu ir lengvai sapne plaukė virš galingos liepos, kurioje tyliai čiulbėjo lakštingala tą pačią ilgesingą melodiją...
naktis visuomet pilna ilgesingos muzikos...