Tąnakt

- Nu jau!
- Ką nu jau? Ar tau sunku?
- Tu gi nebemažas vaikas.
- Tai kas. Kiek turi sueit, kad nebegalėtum bijot?
  Šypsosi... Uf! kaip nekenčiu tos jo šypsenos. Ir jis tą žino. Prisėdo. Paglostė skruostą.
- Keistuolė.
  Dabar jau šypsaus aš. Žinojau, kad nepaliks. Negaliu užmigt per audrą. Žaibai ir griaustinis man kelia paniką. Kai buvau maža, senelis pasakojo, kad į kambarį buvo įsiveržęs žaibo kamuolys. Ne pas mus, kažkur kaime. Kas buvo toliau nebeprisimenu, bet vistiek baisu.
  Man patinka jo rankos. Taip saugiai jaučiuosi, kai apkabina. Gerai, kad jis čia. Negi būtų ėjęs per tokią liūtį. Ir dar tie žaibai.
  Tąnakt jis mane apvogė. O ryte mirktelėjo ir išėjo.