Ar jauti – šitas vėjas

          /senas, naivus, jam gal 10 metuku/
          /pats nezinau, kodel ji cia siunciu/



Ar jauti – šitas vėjas pirmykštis
priešistorinis juodgirių vėjas
kažkada mums į jūrą išvykstant
plėšė baltąją burę nuo rėjos?

Kažką šitas vėjas man primena –
vaikystės draugus, seną kiemą,
veidus, dabar jau nežinomus,
basakoję vaikystę ir pievas.

Kažką primena vėjo staugimas
dar senesnio už pamirštus veidus-
iš vaikystės – tikriausiai lopšinę,
man dainuojamą motinos meiliai.


Jis man primena gilią senovę,
žmones pirmuosius ir dinozaurus,
laužą, naktį sukurtą prieš olą,
ir paparčius, užstojančius Saulę.

Jis man primena dar senesnius
už gilią senovę juoduosius laikus –
nevaikščiojo niekas – žvėris, nei žmogus
ir nieko nebuvo – tik vėjas svaigus!

Vėjas – sapnas, nematoma plieno jėga
jis pavagia vašką nuo žvakių
jis krenta širdin, lyg pirmykštė žaizda
jis neša į  ugnį plaštakę

jis negaili jėgų
smėliui jūrai nei obuoliams...
Vėjo balsas svaigus
mūsų artimas širdis parems,

pūs į širdis vėl vėjas pirmykštis,
priešistorinis juodgirių vėjas,
kaip tada, mums į tolį išvykstant,
plėš vėl baltąją burę nuo rėjos.

Vėjo kauksmas primins tau senovę,
paparčių pavėsį ir saulę raudoną,
galiūnų žvėrių nematytus pulkus
ir laužą, sukurtą prieš olą.

Girdėjo prieš daugelį metų ausis
lopšinę, dainuojamą motinos –
tai vėjo kalba, nuprausta liūdesy,
tylūs debesys gelstančioj nuotraukoj!