Sudvasintas

dar vienas
randas
brėžia naują dieną.
ant kūno
gilios viltys -
liejas lašas.
nuo sutemų
ligi apdengusios
taip spindinčios
rytinės darganos.
guli, nemiegi,
neišeina.
su neturtinga
siela.
guli beprasmiškai
vienintelis.
sustingę pirštai
glosto ryto žolę.
jausmai
toli kažkur
už horizonto.
atmerktos akys,
tylios.
tik kažkas
čiulba galvoje:
tu miręs.
tačiau judi,
ne mintyse,
atsiminimuose.
žmonių
kurių tu
visą laiką laukei.
žiūri į naują dieną.
kasdien
prabėga debesys.
su liūdesiu
skrendi ir tu.
kažkur svajonėse,
kažkur toli,
su ta pačia
mintim:
buvai, esi
ir busi
niekas.