Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







64. Antrasis nakties nuotykis

Ragana, grįžusi atgal, pasiėmė kitą šluotą ir vėl išskrido. Prieš tai ji užbūrė karaliaus kambario duris saugojantį šunį. Pasruvo krauju jo akys ir pakilo įsiūtis draskyti viską, kas stovi ar juda aplinkui.
Ragana pagalvojo: „Naktimis tas nykštukas ilsisi, dabar galiu skristi be jokios baimės... O jei kas bandys įsilaužti į mano kambarį, tą didysis šuo akies mirksniu sudraskys į gabalus... Mano sargas geras... Man, kad ir kas bebūtų, reikia skristi ieškoti kitos vietos ir ši! pat naktį persikelsiu į ją... Čia man gyventi nebeįmanoma... “
Raganai būtinai reikėjo skristi, nes matė, kad nuo to mažo vienkojo žmogeliuko arba juodojo žaibo urve pasislėpti tikrai nebegalima. „Aš turiu ne tik surasti vietą, bet šiąnakt, kol niekas netrukdo, su diduma savo daiktų ir brangenybių bei karaliūnu persikelti ten... “
Mantas, pamatęs kad ragana vėl išskrido iš savo urvo, nutarė nebesekti paskui ją, o pasinaudoti proga ir gerai apžiūrėti visą urvą. Jis turėjo slaptą viltį: gal kartais jam, niekam nieko nepasakius, pavyks iš raganos pavogti užburtąjį ir raganos kambariuose paslėptą karalių...
Atskridęs ant savo gerosios šluotelės prie trečiojo kambario durų, jis, pasinaudodamas Pinčiaus lazdele, susimažino, pasidarė nematomas ir tebesėdėdamas ant savosios šluotos, per rakto skylutę įskrido į trečiąjį kambarį. Prie ketvirtojo kambario durų pamatė didelį ir bjaurų, ugnimi spjaudantį šunį, kuris, priėjus arčiau, galėjo jį sudraskyti, praryti arba sudeginti. Bet šuns po kambarį skridusios musės visai nedomino. Tačiau Mantas buvo atsargus, nes besiartinant prie šuns reikėjo labai saugotis iš nasrų einančios ugnies. Jeigu jis būtų patekęs į liepsnas, būtų nudegę ne tik sparnai, bet ir pats kažin ar bebūtų išlikęs gyvas...
Dėl to Mantas pačia palube, kai šuo atsigulė ir prisnūdo, atsistojo ant ketvirtojo kambario durų ir išsitraukęs lazdelę sušnibždėjo:
— Murki — murki, kas prie tavęs prisilies, tepavirsta mažu besparniu vabalėliu...
Raganos šuo, išgirdęs šį šnabždesį, pašoko į kojas, apsidairė aplinkui ir pradėjo garsiai loti ir daužytis ant grandinės. Iš jo burnos tiško kibirkštys ir veržėsi liepsnos. Mantas nutarė nerizikuoti ir prie šuns nesiartinti. Jis padidino savo lazdelę, kuri tarsi iš dangaus nukrito šalia šuns nosies. Šuo su baisiausiu įniršiu puolė prie lazdelės, norėjo sugriebti ją dantimis ir sukrimsti. Tačiau nebespėjo jos net sukąsti, kai tik jo nosis prisilietė prie lazdelės pavirto į mažą, gailiai cypčiojantį šuniuką — vabalą. Kai dar kartą, jau būdamas mažas, griebė, dar labiau sumažėjo. Mantas atsivertė į didesnį, sugriebė miniatiūrinį nors ir labai piktą šuniuką už pakarpos ir įsidėjo į švarko kišenę.
Po to, pasinaudojęs lazdele, Mantas pateko į ketvirtąjį kambarį. Greitai išlaisvino baisiai storomis grandinėmis prie sienos prirakintą karaliūną, sumažinęs jį įsidėjo į kitą švarko kišenę ir nedelsdamas išskrido atgal. Jis labai nenorėjo vienas pats susidurti su grįžtančia ragana...
Beskrisdamas iš urvo pajuto karštį ir netrukus pamatė kad dega viena švarko kišenė. „Matyt paskutinius šposus krečia man tas šunėkas, “— pagalvojo ir išmetė jį ant urvo grindų. Šuo, nors ir mažas, tebebuvo piktas ir kiek įkabindamas vijosi beskrendantį Mantą. Bebėgdamas prie urvo angos pateko į mirties duobę ir jį, net nekramtęs, prarijo didysis krokodilas.
Jau greitai turėjo aušti. Mantas, niekur negaišdamas, nusileido į duobę kalno papėdėje. Rytmety pabudusiems lovliams papasakojo viską apie naktinius nuotykius.
— Tai ar mums bereikia čia gaišti, jei jau išlaisvinome karalių? Gal jau pats laikas ruoštis namo?.. — klausė Žalis.
— Bet urve yra daugiau kankinių. Argi juos paliksime? — klausė Mėlynukas.
— O ragana? Ar leisime, kad vėl kankintų nekaltus žmones? — klausė Juodis.
Sutarė, dar pasilikti ir neišskristi tol, kol nepagaus raganos ir neišlaisvins raganos kambariuose likusių belaisvių.
2004-05-24 19:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-29 22:48
Irna Labokė
Nagi visai nieko tos tavo pasakėlės... tikriausiai niekada nesugalvočiau nieko panašaus... reikia turėt kažką ten savo viduje, kad galėtum kurti pasakas vaikams...
Taviškės - na tokios jau mažumėlę paaugusiems - ne dvejų, ne trejų metelių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-25 00:28
Nyarlathotep
Krito į akis ši vieta : "Man, kad ir kas bebūtų, reikia skristi ieškoti kitos vietos ir ši! pat naktį persikelsiu į ją... Čia man gyventi nebeįmanoma... “
Raganai būtinai reikėjo skristi, nes matė, kad nuo to mažo vienkojo žmogeliuko arba juodojo žaibo urve pasislėpti tikrai nebegalima." Kartojama tai, kas pasakyta tiesioginėje kalboje. Šiek tiek nesilaikoma eiliškumo. Ragana išskrido, prieš tai užbūrė šuni, o po to dar pagalvojo, kad jai reikia skristi.
"... pamatė ... šunį,... . Bet šuns... . Tačiau Mantas buvo atsargus, nes besiartinant prie šuns ....  ir tt.
"nutarė nerizikuoti ir prie šuns nesiartinti. Jis padidino savo lazdelę, kuri tarsi iš dangaus nukrito šalia šuns nosies. Šuo su baisiausiu įniršiu puolė prie lazdelės," :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą