Meilė

Klaustrofobiškai mažas pasaulis,
Pro balto vyno taurę.
Išblaškyti siluetai
Ir tarp jų tu.
O gal tik miražas?
Mano paklydusios svajos?
Daina, ir nesuvokiami žodžiai,
Baltas vynas nusruvenęs venomis.
Ir tu, ir gyvenimai
Mums neskirti.
Žmonės svetimi šalia, ir
Vieniša siela
Besiblaškanti laukais,
Ir medžių viršūnėmis,
Sugrįš prie tavęs,
Patyliukais.
Ištrinčiau paveikslą,
Bet turbūt net
Tūkstančiai gyvenimų
Bejėgiai.
Gyvensiu juos, ir kiekvienam
Vysiuos tave.
Amžinos lenktynės
Laiku.

Kažkur pro šalį praplevens
Nostalgija.
Nupurtysiu prisiminimų
Likučius nuo apkloto,
Ir vėl toliau
Gyvensiu.