Trys stulpeliai Dievui

Karameliniai debesys
Užstrigę šiaurės pašvaistėje
Medžių viršūnės
Paklydusio mėnulio šviesoje
Tyla
Pavargęs tavo žvilgsnis
ir
Miręs dievas,
gulintis greta,
po
milžinišku akmeniu - tai tik tiesa.

Miške pametęs savo sielą
Aš eidavau ieškoti
Savo Dievo,
Gyvenančio miške
Tarp medžių ir aviečių
Krūmų.
Bet rasdavau
Tik tylą
ir
Savo vienišumą.

Tyla juk buvo
tik
Dievo nebuvimas,
nes
Dievas mirė,
tyliai atsidusęs,
palikęs šiltą vasaros
dvelksmą tavo plaukuose,
tik švelnų jo esybės palietimą
mažytę ašarą raudos versmių kampe
ir nuoskaudą,
kad
vilties, galbūt, jau nebėra.