poetui

ak debesys laike pasiklydo
ak lakštingalos tyli lauke
mano sodas pilnas alyvų
bet tavęs ant suolelio nėra
mes nueidavom i švytintį tolį
suskaičiuoti gegučių vaikų
ant aukščiausios pušies atsistoję
mes žiurėjom i saulę kartu

viena popietę taip vaikštinėjant
pajutau kaip bėga sloga
gal koks vakaro perpūtė vėjas
gal į akį įkrito saga

nuo tolaik manęs nebemyli
anei vėjas anei vaikai
ė, užsiciklinęs lyrikas, sako,
kokias čia eiles mum skaitai-

tetraciklinas nuo slogos
nuo visų kitų ligų
plaučių ausų ir galvos
nosies burbulų.