Rašyk
Eilės (74914)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Raudona šlepetė, papuošta taškuotu kailiuku ir dailiai užrištu bantuku. Nagučiai lakuoti, kojos be pėdkelnių, švelnios, aptakios formos, aksominės odos. Odinės šlepetės. Tamsios. Kojinės pilkos, kelnės tamsiai mėlynos su baltom siūlėm, papuoštos kniedėm. Maža šlepetė. Žalia, pūkuota, įsispiriama. Margos kojinės kulnas suplyšęs, mėlynos kelnės kiek per trumpos. Mažosios šlepetės priartėja!
— Nagi! Išlįsk! — Staiga atsiradusios didelės melynos akys, milžiniška nosis ir siaubingus garsus leidžiančios judančios lūpos mane baisiai išgąsdina. Ne, nelįsiu! Palikit mane ramybėje!
— Palik jį! Jis vargšas išsigandęs. Būk kantrus — pats išlįs.
Griežtokas, bet malonus balsas. Tos didžiulės akys dingsta ir suplyšusi kojinė išnyksta iš akiračio. Netoliese vaikštinėja raudonųjų šlepečių savininkė. Kažkokia nenumaldoma trauka traukte traukia mane išlįsti. Tyliai tyliai dulkėtomis grindimis artinuosi prie plyšio. Aksominės kojos išeina iš kambario. Nebeliko jokių pavojų! Galiu drąsiai lįsti! Iškišu nosį pro tarpą (čia galima uždusti nuo dulkių), ir kad griebs mane ranka iš viršaus! Bet gerai, kad ji nerangi ir aš spėju išsisukti. Maunu į kampą, kuo toliau nuo plyšio. Tos pačios dvi dižiulės akys žiūri į mane.
— Nebijok, išlįsk, nenoriu tau nieko bloga.
Gigantiška ranka tiesiasi į mane, o aš neturiu kur bėgti! Tas didžiulis grėblys tuoj mane sučiups! Ne! Maunu palei sieną į kitą kampą. Replės ir ten manęs siekia! Ką daryt? Vėl išsisuku, bet mane negailestingai persekioja!
— Na palik tu jį! Kai norės, pats išlįs. — Storas griausmingas bosas priverčia grėblį atsitraukti. Tačiau viską persmelkenčios akys vis dar žiūri į mane, įdėmiai tyrinėja, o aš tirtu iš baimės.
— Eik iš šito kambario, tu jį tik gąsdini. — odinės šlepetės atsistoja visai šalia tų akių, ir jos dingsta. Matau kaip mėlynos kelnės tupi ant kilimo, o grėbliai nepavojingai nuleisti šalia.
— Nagi eik mamytei padėti.
Žalios ir odinės šlepetės dingsta iš akiračio. Zona laisva. Bet visgi pavojinga išlįsti, tos mažosios šlepetės labai klastingos!
Tylu. Jau kuris laikas nieko nesimato. Frontas laisvas, galima pabandyti išlįsti, nes baigiu sustingti. Priarteju prie plyšio ir iškišu nosį, paskui ją ir visą galvą. Jokių rankų puolimų iš pasalų. Ramu. Viskas gerai. Išlendu visas. Oi, koks minkštas kilimas! Čia, ant jo, daug šilčiau ir maloniau. Prie stalo laikraščių krūva... Ša! Kažką girdžiu! Pavojus! Akimirksniu atsiduriu po lova.
— Jis buvo išlindęs!
— Na ką aš tau sakiau, jis dar labai bijo, o tu jį puoli, leisk jam apsiprasti!
Raudonos šlepetės su mažosiomis įėjo į kambarį, ir aš girdžiu tą malonų, raminantį balsą.
— Bet, mam! Aš noriu jį palaikyti! Aš būsiu labai švelnus! Ištrauk jį! Aš nepasiekiu.
Į kambarį įeina ir odinės šlepetės. Staiga prieš nosį išdygsta veidas! Jis nusišypso. Kažkoks keistas kvapas sklinda nuo jo. Ranka artėja prie manęs, o aš negaliu atsispirti traukai, ir tik kai pajuntu prisilietimą, atsitokiu, kad reikia sprukti! Bandau brautis pro ranką palei sieną, bet per vėlu, vikri ranka mane sugriebia tvitai, bet švelniai, ir esu traukiamas į šviesą.
— Niu, nebijok, katinuk, viskas gerai, nusiramink, viskas gerai, aš tavęs neskriausiu. Tu toks gražus, švelnus, pūkuotas. Niu, šaunuolis, nespurdėk, viskas gerai.
Švelnios aksominės rankos glosto mano kailį. Taip norėčiau sprukt! Bet tos rankos taip maloniai mane ramina... Tas švelnus balsas toks ramus. Jaučiuosi taip saugiai ir jaukiai.
— Na kam jūs tą katiną taip tampot?
Griežtas bosas priverčia mane kruptelėti ir susigūžti. Nepalik manęs! Aš tik pas tave ramiai jaučiuosi!
— Oi, koks jis mielas! Taip norisi jį paniurkyti!
— Mam! Duok jį man!
— Na, imk jau, man į virtuvę bėgt reik.
Tos nuostabios rankos atplėšia mane nuo šilto kūno. Aš lyg pabudęs suprantu, kad metas sprukti, pasimuistau, nušoku ant minkšto kilimo, šmurkšt! Ir aš jau slėptuvėje.
— Na, ieškokis pats.
Raudonos šlepetės išeina.
— Nagi, kysiau, išlįsk! — Staiga mane užpuola tas žvilgsnis. — Ateik! Nebijok!
Du grėbliai artėja prie manęs. Nenoriu! Šoku brautis, bet šįsyk jie nusiteikę rimtai, staigiai mane sugniaužia ir tempia iš tamsos.
Priglaustas prie krūtinės jaučiu kaip kažkas daužosi jos viduje. Tos nerangios rankos braukia man per kailį. Kartais prieš kailį. Štai ir vėl.
Nebaisu.
Nebebaisu.
— Na, tai sumedžiojai katę po lava.
Didžiulė ranka pakaso man paausius.
— Jis murkia!
— Tai laimingas esi?
— Žinoma! Ačiū, tėti!
Visai nurimstu. Nors pabėgti — pabėgčiau mielu noru. Staiga mane paglosto aksominė ranka, ir aš suprantu, kad jie visai nebaisūs, ir man nepadarys nieko bloga.
2004-05-23 17:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-26 16:56
a2
a2
glazu.. labai, labai, labai.... is pradziu maaiau, kad bus apie pelyte... gaziai issakytos zmoniu mintys - saunuole;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-23 17:29
mersy
oi... et ta pavarde isdavike :((((
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą