Amžiną jai atilsį

Kaip skaniai jis kvepia... Tartum ramunėlių arbata...
- Kas čia? - tyliai paklausiau palinkęs arčiau.
-T sss... - ji pridėjo pirštą man prie lūpų.
- Čia heroinas.
Aš pakilau ir atsisėdau tiesiai prieš ją. Kokios gražios jos akys...
Mažame šaukštelyje kunkuliuoja lašelis stebuklingo skistymėlio. Ji atsargiai patraukia šaukštelį nuo liepsnelės ir ją užgesina.
- Laikyk, - paduoda man.
Šaukštelis karštas. Vos galiu jį nulaikyti. Ji tai pastebi ir nusišypso.
- Karšta?
- Aha..
Ji prisitraukia savo gėlėtą kuprinytę arčiau ir susiranda joje nedidelį švirkštą. Išvynioja jį ir pažvelgia į mane.
- Bijai? - paklausia.
Nuleidžiu akis.
- Truputį.

Švirkštas iš lėto prisipildo gelsvojo skistymėlio. Šaukštelis jau tuščias. Ji pakelia švirkštą prieš šviesą. Skistymėlis truputį drumstas. Tikra ramunėlių arbata. Ji padeda švirkštą ir apkabina mane.
- Nebijok. Bus gera...
Jos pirštai nuslysta man per nugarą. Kutena. Užsimerkiu. Pirštai nuslysta per pilvą. Gera. Jaučiu kaip ji atsega man diržą.
- Nebijok, gerai?..
- Mh.. - linkteliu galva.
Diržas suveržia mano ranką. Plonyčiai melsvi siūleliai nutįsta iki mano riešo. Jaučiu kaip prie vienos iš jų prisiliečia šaltas adatos smaigalys. Oda plyšta. Skistymėlis susigeria į mane. Jaučiu šilumą. Viskas pasidaro švelnu ir lengva. Kaip gera. Vaizdas tuputį raibuliuoja akyse. Matau kaip ji paima diržą susiveržia ranką ir...
Tamsa.

- Vaikinas gyvas! Apžiūrėkite merginą!
Energingi žingsniai sudrebina senas grindų lentas. Viskas nutyla.
- Nekvėpuoja! - pasigirsta šūksnis, kurį tuojau pat atkartja aidas:
- Nekvėpuoja........
Ir vėl tyla. Praeina minutė ir tylus trūkčiojantis balsas vėl nori surikti, bet nebeįstengia. Pasigirsta šnibždesys, kurio atkartoti nenori net aidas:
Amžiną jai atilsį...