Almantas bando prisisapnuoti

Prasiblaškau tik į lubas
viršugalvį sudrumstęs
Ir skaidruma vyzdžiais išbėga,
išsilieja
net plaušai už ausų
nusišeria, prie sprando prisišlieja.
Kone neigiu nemažą, bet nuožulnią
savo nuotaiką
kaip naują nuotaką,
į mišką nuvedu - nušaunu,
sušiaušęs sraunumą - paskandinu
į tarpą tarp grindų lentų.

Siaučiu lubas, sijas supančioju -
siūbuoja siūlas lempoje,
praradęs savo vakuumą.

Siaučiu, mojuoju, plevenu, aptraukiu
ir tūkstančius sutraukiu, ir užrakinu -
Paskęsta mano skryniose,
pursluos suvystyti
tik lūpas praveria,
kad rytas pervertų atrytas.
Tamsos tirščius geriu
saldžiarūgščiai

  miegot
                miegot
                            miegot...