Concerto grosso

Kai sąmonė nurimsta,
ištrūksta nuo minčių,
o kūnas, tarsi pūkas,
visai netenka svorio,
melodiją ramybės
aš nuolatos  girdžiu –
Būties Maestro Laikas
Concerto grosso* groja.

Tylus orkestro ritmas
švelniausiais obertonais
pasiekia tolimiausias
galaktikas erdvių.
Visatos  unisonas  –
lyg Jo prisilietimas
prie mano širdies pulso
ir sielos virpesių.

Ir persipina mano
jausmai, troškimai, viltys
su Jo - Kūrėjo -  taktais
melodijų skaidrių.
Aš  pradedu  suprasti –
į Amžinybę tiltas
prasideda šioj žemėj
nuo žingsnių  pakilių ...


* Didysis koncertas (ital.)

2001