ateinu

surenku iš visų pakampių
senus žaislus
baltą neskalbtą staltiesę
knygas mėlyną žuvimis kvepiantį tinklą
porcelianinius puodukus
kur kad gerdavom žiemomis virintą pieną
spalvotus iki skausmingo
smailumo nudrožtus pieštukus
tą lėlę, kur šuo nukandžiojo kojas
batų tepalą juodą
kandžių pagerbtą paltą
nuotraukų albumą
nebeatmenu, galbūt gėlėtą kadais
pažiūriu į tavo veidą,
išpaišytą pelenais,
slepiu viską po lova
apkalu lentomis
kuo kruopščiausiai
kiekvieną vinį į medį
ranka net krauju palaimina
geležį negailiu tik skubu
vakarop peržegnoju
pajuodusias sienas išmindau
eglišakes gudriai besišypsančias
mano džiova mintantiems
pirštams dievop demonus
pasiunčiu pabučiavimu išganau
ir nutapau savo saulėlydį, beje -
paskutinį