Monologas įkvėptas Vilmos Mockutės

- Ar matai šią moterį viršelyje? – paklausė ji, kai praeidavome šalia kiosko – mačiau laidą apie ją, ir matai, nors ji ir žavi, ji kvaila. Nesakau, kad moteris būtinai privalo būti intelektuali, išsilavinusi, bet kaip aš turi užpildyti save žydinčiais miestais, privalo turėti tą moterišką nuovoką ir matriarchalinę sielos pusiausvyrą, vidinį pasaulį, išreikštą žodžiais, žvilgsnio linijomis, visu kūnu, ne tik prisotintu apvalumais, bet ir aiškiai bylojančiu apie mano vidų. Matai - esu gyva, judu erdvėje ir laike, nes keičiu savo koordinuotes tavo atžvilgiu. Kiekvienas mano koordinacinis taškas tai įrodymas, kad esu verta tavęs, kas daugiau, manęs tu trokšti labiausiai, viskuo, kuo trokšti gali. Stebina tave, kai kiti vyrai lygina savo moteris su įžymiom aktorėm arba daininkėm, visuotinai pripažintom gražiomis, nes tu, visų pirma trokšti manyje to, kas išskiria mane iš kitų moterų. Žmonės siekia meilės ir įkvėpimo gatvėje, serialuose, meilės romanuose, mokykloje ir darbe. Jausdami jų stoką, jie nerimauja dėl ateities ir dėl nesąmoningų pasirinkimų. Vengdami vienatvės jie dažnai dalinasi savo gyvenimu su pirmu geresniu, tuo, kas suteiks saugumo pojūtį, pagalbos ir palaikymo sunkiose akimirkose. Mumyse, vis dėl to, mane labiausiai jaudina mūsų abiejų stiprybė ir tai, kad vienintelė priežastis, kodėl dabar einame per tą užsnigtą gatvę kartu, yra nieko kito, tik mes patys. O grįžtant prie to, apie ką kalbėjau: aš niekada nepalaikysiu tavęs sunkiose akimirkose, nes kol esu šalia tavęs, būsi velniškai tolimas nuo nelaimės ar pasiklydimo, niekada nepasiduosi, tavo protas ir siela niekada nepavargs, o jei žiemą arba pavasarį, kokiame nors dideliame mieste ar pilkoje dykumoje tavo kūnas į miegą pasilenks, tai miegosi mano glėbyje kaip saulėje.