Smagiausia mano gyvenimo diena

Gyvenimas sucx... – nusprendžiau vakar vakare sėdėdamas priešais mamos padovanotą televizorių. Jis nėra naujas, bet vis tik spalvotas. Tačiau kas man iš to, juk kitame kambaryje stovi mano 72 cm įstrižainės plokščiaekranis. Tai tapo tarsi tradicija, pasikalbėjus telefonu su mama, sėsti su karštu sumuštiniu priešais jos televizorių. Mama visada pabrėždavo, kad tai yra Jos televizorius. Na, tais laikais nedaug kas tegalėjo įsigyti spalvotą televizorių. Kai išsikrausčiau, jį man padovanojo, kaip pirmąjį daiktą mano bute. Tai va, gyvenimas sucx.... Dėstytojas liepė visada pakartoti bent dalį klausimo, kad galėtum išsamiau atsakyti arba taip pratęstum laiką ir spėtum prisiminti apie ką eina kalba. Taigi, aš naudojuosi antru variantu, nes niekaip neprisimenu, kuo šį kartą man užkliuvo nuosava egzistencija.
Tikriausiai viską įtakojo mano vakarykštė diena. Pirmiausiai išsiskyriau su pana. Atvirai kalbant nelabai supratau, kodėl... Atrodo šį kartą jai nepatiko, kad norėjau panešti jos skėtį, paėmiau jį neatsiklausęs. Tikriausiai dabar net ir gera darydamas privalai gauti leidimą. Gerai sako, kad gerumu neišgarsėsi, jei nori būti žinomas ir gerbiamas, turi padaryti kažką tokio, ko parastai neleidžia tavo dorovės principai. Privalai būti toks, kokį nori tave matyti kiti. Man svarbu būti centre, todėl užbumbasinau savo BMW už 20 tūkstančių. Draugai visa tai vadina nuliovu tiuningu, bet man tai tik mados vaikymasis ir įtakos bei šlovės užsitikrinimas. Juk tai irgi gerai... Taigi, važiuoju vakar su tuo savo nuliovai užbumbasintu ir jis būtinai sugenda miesto dalyje, kur lankaisi rečiausiai. Kaip tikras pilietis – turiu mobilų telefoną (žinoma pirktą už 1 litą). Taigi akumuliatorius sugeba nudusti net, kai yra 3 padalos iš 4. Šį kartą tebuvo viena. Todėl vos atrakinau savąjį technikos stebuklą – jis išsijungė. Natūralu. Prisiminiau, mieste stovėdavo būdelės. Būdelių nebėra, bet taksofonų, atrodo, dar randasi. Tuomet į galvą atėjo geniali mintis – taksofonams reikia kortelių, o ne kapeikų. Kodėl tos genialios mintys ateina tokiu netinkamu laiku. Kur gauti kortelę pirmą valandą nakties?... Sėkmės...
Vis dėlto, aš laimingas žmogus. Tolumoje, praėjus kažkokią tamsią gatvę, matosi ryškios šviesos. Tikriausiai kokia nors „Visą parą“. Šios parduotuvės visuomet būna vietoj ir laiku. Grįžtam prie tamsios gatvės. Pakreipiu galvą link namo kampo: „Viešinto g. 4“. Smagu. Nuostabus sutapimas. Praėjusią savaitę šitoje gatvėje užpuolė Aistę. Tikrai nemaišau, nes atsiminiau gatvės pavadinimą, labai jau panašiai skambą „viešnamis“. Neskubėdamas, dėdamas koją prie kojos, einu siaura gatvele tarp apgriuvusių sienų, šiukšlių dėžių ir mažyčių skersgatvių, kiemų. Žinoma vakar būtinai tūrėjau peržiūrėti visas mėgstamiausias „X-Failų“ serijas. Bet juk aš drąsus. Prieš septynerius metus lankiau Aikido. Aš drąsus, aš drąsus, tik kažkaip labai dažnai širdis suspurda papūtus vėjui. Spurtas. Tikriausiai taip greit dar nebuvau bėgęs gyvenime. Pagaliau – galutinis tikslas pasiektas.
Mano nuostabioji „Visą para“ tebuvo mažutė kavinukė. Buvau nustebintas, kad tokios padorios vietos dirba naktimis. Pasirodo vieta buvo išnuomota ir ten vyko mergvakaris. O jau panelių prisižiūrėjau... Tik va viena bėda, vos įžengiau pro duris, visos ėmė kabintis ant kaklo, nes pamanė, kad pagaliau pasirodė striptizo šokėjas. Dauguma mergičkų buvo neblogai pagėrusios, todėl atplėšti nuo kaklo pavyko ne visas. Žinoma, visos ant manęs puolė nepasivarginusios pasidėti gėrimų... Šiaip ne taip viską išsiaiškinęs, paskambinau Kęstui, kad atlėktų partempti mano pribumbasų. Kadangi turėjau dar kelias minutes, juk negalėjau atsisakyti pabūti moteriškoje kompanijoje... Kad netektų siurbti vyno nuo savo drabužių, gavau taurėje. Tačiau tuo džiaugtis teko neilgai. Iš tamsiausio kampo išlindo blaivių moteriškių – mamyčių kompanija, kuri tuojau pat mane išprašė. Būtų viskas paprasta, tik kad kai kurios moteriškos giminės atstovės dar nebuvo nulipusios nuo kaklo. Ir taip plėšiamas į dvi puses, pagaliau išsiridenau pro duris. Taigi kavinę palikau su nuotykiais ir suplėšytais marškiniais bei visokiausiais gėrimais ant kelnių ir švarko. Dar prie durų, nuleidęs galvą tvarkausi ir vos žengęs žingsnį, atsimušiau į raumeningą viruką. Atrodo tai ir buvo lauktasis šokėjas. Jis mane permetė tokiu piktu žvilgsniu, kad maniau namo grįšiu ne tik su  nuotykiais, bet ir mėlyne paaky. Perėjus gatvę, tuoj už nugaros prašvilpė kažkur labai skubantis golfukas, žinoma, įvažiavo į balą ir šios visas turinys atsidūrė ant mano drabužių. Už ką man taip... Na, bet tęsiam toliau. Prieš akis atsidūrė Viešinto gatvė. Dilema: ar vaidinti drąsų, ar sportininką. Buvau šlapias, išmargintas vynų spalvom, išsigandęs ir šiaip... Kas gali būti blogiau. Nebent tai, kad dar mane apiplėštų. Taigi, (to tikrai nepavadinsi bėgimu) nušuoliavau link savo mašinytės.
Vaizdelis: stovi Kęstas šalia mano ratų, iš kurių ir telikę maždaug tik ratai...
- Ieškojau tavo mašinos, radau tai. Partempt?
Norėtųsi juoktis, tik kažkaip neišein... Kas per talentai čia apsilankė?.. Langai išmušti, lempos išsuktos, veidrodėlių nė kvapo, sėdynių apmušalai nulupti, bardačiokas iškraustytas, net spoileris nuluptas... Mašinos spalvos nesimatė per krūvas paliktų tagų... Kam po galais reikalingos tos signalizacijos... Kažko trūko... Na, žinoma, mėlynės paaky. Bet ačiū Dievui, jos trūksta iki dabar.
Nuo ko aš ten pradėjau?... Gyvenimas sucx... Smagu...