"Niekam neskolink savo lovos" 4 skyrius

Kai suskambo skambutis, buvo be penkiolikos septynios. Greitai pribėgau prie telefono.
  –  Jis ateina, – nuskambėjo balsas iš ragelio.
  –  Ačiū.
  Nubėgau į lovą ir atsiguliau lyg niekur nieko. Pilve „skraidžiojo drugeliai“. Netrukus išgirdau rakinant duris. Į kambarį įėjo... „Ne, negali būti...“ pamaniau „... negali būti, kad čia Simas!“. Ši žinia mane tikrai išmušė iš vėžių.
Įėjęs į kambarį jis paėmė vazelę, nuėjęs į virtuvę pripylė vandens ir pamerkė joje nedidelę puokštelę iš įvairių gėlių, prie jos buvo pririštas vokelis. Kuomet jis atsitūpė prie mano lovos aš užmerkiau vos vos pramerktas akis. Jaučiau jo žvilgsnį, jis žiūrėjo į mane apie penkiolika minučių, kol aš neišlaikiau ir nusisukau. Gerklę gniaužė ašaros. Kai nusisukau jis pasilenkė prie manęs ir pabučiavęs į skruostą sušnibždėjo:
  –  Labas rytas, gražuole!
  Dar minutėlę pabuvo kambaryje ir išėjo.
  Per skruostą nuriedėjo pirmoji ašara, po to pasipylė kitos. Niekaip negalėjau jų sustabdyti.
  Nusiraminusi pakilau iš lovos ir nuėjau į vonią. Atvažiavęs manęs pasiimti Simas neturi pamatyti užverktų akių.
Persirengiau, susitvarkiau, susidėjau paskutinius daiktelius - vienu žodžiu, susiruošiu kelionei. Tada nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos, suvalgiau keletą sausainių. Laukti ilgai neteko, po kelių minučių išgirdau durų skambutį. Atidariau duris, Simas įėjo į kambarį, mes pasisveikinome. Įdaviau jam vieną lagaminą ir jis nunešė jį į mašiną. Prisiminusi, kad dar neperskaičiau raštelio, nubėgau prie vazelės ir iš vokelio ištraukiau raštelį. Jis buvo raudonas. Baltu tušinuku buvo išrašyti žodžiai: „Švelnumas stipresnis už kietumą, vanduo stipresnis už uolą, meilė galingesnė už prievartą“, o kitoje pusėje: „Myliu ir mylėsiu tave amžinai“. Raštelį įsidėjau į džinsų kišenę, išpyliau vandenį iš vazelės ir įdėjau ją į maišelį, stovėjusį netoli durų. Palaukiau kol grįš Simas ir padavusi jam tą maišą, o pati, paėmusi pakabas, išėjau iš butuko, kuris man, pastarąsias savaites atstojo namus. Užrakinau duris ir nulipusi laiptais žemyn, atidaviau raktus administratorei.
  – Viso gero, panele.
  – Viso gero.
  Išėjau į lauką, skaisčiai švietė saulė. Simas paėmė iš manęs pakabas ir, padėjęs jas ant galinės sėdynės, atidarė dureles. Aš įsėdau į mašiną. Po akimirkos įsėdo ir jis. Užvedė variklį ir mes išvažiavome iš kiemo. Pamačiusi, kad pas jį mašinoje yra diskų grotuvas, išėmiau iš rankinuko tą diską, kurį jis man „padovanojo“ pirmąjį kartą ir parodžiusi jam tariau:
  – Galima?
  – Žinoma – tarė jis ir nusišypsojęs paėmė iš manęs diską, įjungė grotuvą ir paleido muziką.
  Važiavome tylėdami, jaučiausi truputėlį nejaukiai, galvojau apie šį rytą. Retsykiais persimesdavome keliais žodeliais, bet mašinoje vėl įsivyraudavo muzika.
  Kiek daugiau nei po valandos, kai baigėsi diskas, Simas ištiesė ranką norėdamas jį išimti. Aš taip pat ištiesiau ranką, tik tiek, kad neišjungti disko, o sustabdyti Simo. Paėmiau jo ranką ir tariau:
  – Nereikia, tegul groja.
  Jis linktelėjo galvą ir aš paleidau jo ranką. Dabar vėl važiavome tylėdami ir kai diskas dar kartą pradėjo groti iš naujo, jis tik žvilgtelėjo į mane, ir pamatęs, kad aš nieko nesakau, nusisuko.
„Laimingai“ pravažiavome sieną ir aš pradėjau skaičiuoti kilometrus iki Rygos. Pasijaučiau kiek laisviau ir pradėjau kalbinti jį. Galiausiai privažiavome Jurgos namus. Simas išsiėmė piniginę ir iš jos ištraukė savo vizitinė kortelę.
  – Paskambink jei kas atsitiks ar tiesiog kai norėsi pasišnekėti, - aš paėmiau iš jo kortelę ir žvilgtelėjau į ją.
  – Ačiū. Ačiū už viską!
  Tuomet išlipome iš automobilio ir paėmę daiktus užlipome į trečią aukštą. Paskambinau į duris ir po kelių akimirkų jas atidarė juodaplaukė žmogysta, mano pusseserė Jurga.
  – Štai ir aš! – tariau jai.
  Mes apsikabinome ir aš įėjau į butą. Paskui mane įėjo ir Simas. Aš pristačiau jį Jurgai. Kai visi daiktai buvo sunešti, atėjo laikas su juo atsisveikinti.
  – Tai iki, - ištariau jam.
  – Iki. Jei kas skambink man. Gerai?
  – Žinoma.
  Jis išėjo. Buvau labai sutrikus. Vieną akimirką lyg ir norėjau ištiesti ranką ir jį sustabdyti, bet šito nepadariau. Ką gi aš jam būčiau pasakiusi?
  Aš susipažinau su Jurgos vyru. Kiek pasėdėjome prie kavos ir pasišnekučiavome. Pavalgius vakarienę nuėjau į man skirtą kambarį ir susitvarkiau savo daiktus. Pasiklojau lovą, nusiprausiau ir persirengusi nuėjau į svetainę, kur sėdėjo Jurga su vyru, palinkėjau jiems labos nakties. Šiandien buvau labai nuvargusi, todėl miegoti nuėjau kur kas anksčiau nei buvau įpratus.