Visos durys reikalauja plano, kad galėtum išeiti,
Reikia žinoti, kur yra rankenos tų nematomų durų
Ligi slenksčio iš pragaro, kur yra raktai tų laiptų,
Prislopinančių kovą, ryžtingus kvėpavimo dūrius.
Visi laiptai parklupdo, verčia peržengus briauną priglusti
Prie lygaus jų kiekvieno paviršiaus, jie nutįsta į tolį
Ir vienas už kito slepiasi, sudarydami kamščiuose spūstį
Ir dusulio priepuolius, ir laukiantiems skirstantys roles.
Kiek pastirę, sulėtinti ir sustingę- lyg užhipnotizuoti-
Lyg vienas visi vairuotojai spaudžia signalus ir visi nekantraudami
Iškiša galvas pro langus, - jie visi avarijos aukos, visi idiotai,
Saugantys savo spintelę, šakutę ir šaukštą nuo demonų.
Liko vienas laiptelis prieš tūkstantį, priglusti trumpam atsikvėpti
Reikia, nes ilgas dar laukia kelias, dar ilgas vakaras liko
Iki durų, kurios kiek pravertos ir balzganas šuoras pro rėtį
Atsijotoj tamsoj nuslysta- nematomais laiptais nematomos plytos