Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







... Tai buvo sapnas, tik sapnas, bet toks ypatingas, nepaprastas, vasariškai švelnus ir pakylėjantis ligi žydrų, persimainančių i tamsiai mėlynus, debesų, kurio nepamiršiu niekada.
      Tylus, nuvilnijantis šnaresys privertė mane atsimerkti ir prieš save aš išvydau pasakišką reginį (net pajutau, kad taip trokštama vasara jau čia pat). Geltona pieva, švelniai liūliuojama vėjo judėjo, jis tarsi ant pirštų galiukų nubėgdavo smilgų viršūnėlėmis, o jos visos, kaip susitarusios linguodavo, tai į vieną, tai i kitą pusę. Tokią pievą galėjau pavadinti svajonių pieva. Vidury jos augo medis, didžiulis, šakotas, žaliuojantis, tarsi pačiame jėgų žydėjime, jis turbūt jautėsi, kaip šios pievos valdovas. Tačiau kas gi ten? Po didžiuoju plačialapiu galiūnu? Tai buvo mergaite, žydros spalvos lengva suknele. Po galvele dailiai pasidėjusi rankutes, ji saldžiai miegojo, o neklaužados jos garbanos karts nuo karto uždengdavo rausvą  veidelį. Tik staiga ant jos nosytės ėmė ir nutūpė baltut baltutėlis drugelis ir ji pramerkė akeles, nusižiovavo, žvilgtelėjo į jau patekėjusią saulę, nusišypsojo jai, gal ir drugeliui, o gal ir pievai, ar visam pasauliu, ir iš lėto atsistojo.
        Mergaitė lakstė po pievą, sukosi ratu, mirksėjo saulei, o jos suknelė plaikstėsi vėjyje.. Ilgai netrukus ji jau sėdėjo po žalialapiu draugu, tarsi saugančiu ją nuo visų blogybių ir negandų. Ji sėdėjo ir žvitriomis akutėmis stebėjo plaukiančius debesis, besimainančią pievą. Jos žvilgsnis momentais būdavo toks svajingas, net paslaptingas ir turbūt niekas pasaulyje negalėtų įminti apie ką ji taip mąstydavo. Taip mergaitei besėdint į svajonių pievą atskrisdavo drugeliai, balti balti, tarsi lakstantys sniego kamuolėliai. Mergaitė ištiesdavo delną ir jie vienas po kito nutūpdavo. Mergaitė ilgai žiūrėdavo į kiekvieną iš jų ir kuždėdavo jiems savo troškimus ir svajones. Kai tai padarydavo, drugeliai tapdavo spalvoti, nusidažydavo įvairiausiomis spalvomis, tačiau tik šviesiomis, kuo margesnėmis, margesnėmis kaip jos svajos. Ir taip tie įstabūs drugeliai vienas po kito palikdavo mergaitės delną ir skrisdavo toli toli į „visko išsipildymo“  šalį, tik drugeliai žinojo kur ji randasi ir kaip ten reikia nuskristi, kartais kelionė trukdavo labai ilgai, bet kartais nepaprastai trumpai, (žinoma, tai priklausydavo nuo pačių drugelių, nes margesnieji drugeliai būdavo labiau išlepę už kitus ir ilgiau skrisdavo), tačiau mergaitė žinojo, kad ir kiek truktų  kelionė, drugeliai pasiekdavo tą šalį ir sugrįžę mergaitei dovanodavo džiaugsmą ir laimę, norų ir svajonių išsipildymą.
        Tačiau ši mergaitė nebuvo kvaila, lengvabūdė ar beviltiška svajotoja, ji turėjo nepaprastą Dievo dovaną, skirti jaunus drugelius nuo suaugusių (visi atrodydavo vienodai), tad kai į jos mažą delniuką pakliūdavo jaunas drugelis, ji tuoj pat sugalvodavo norą, norą, kuriam išsipildyti reikia daugiau laiko, nei kitiems ir šį drugelį įdėdavo į narvelį, pakabintą ant vienos iš svajonių pievos medžio šakų. Mergaitė jau buvo pasimokiusi, nes pasitikėdama, vienu iš jaunųjų drugelių, ji paleido skristi, tačiau jis, patiklus margasparnis, nuskrido ne į tą pusę ir pateko į blogų, pavydžių žmonių rankas, kurie su tinklais rankose tik ir laukdavo drugelių, jie netikėjo svajonėmis ir manydavo, kad svajojimas beprasmiškas laiko praleidimas. Oi... kaip mergaitė tą kartą verkė, kaip verkė ir gailėjo drugelio, gailėjo sudužusios ir niekada neišsipildžiusios svajonės, tad dabar jaunuosius drugelius ji saugiai augindavo narvelyje ir paleisdavo tik tada, kai įsitikindavo, kad drugeliai galės įveikti šią nepaprastą kelionę. Taip mergaitė kiekvieną dieną palydėdavo begalę mažųjų draugų, įpūsdama jiems drąsą, ryžtą ir atkaklumą, ir patys drugeliai jausdami mergaitės šilumą ir meilę, niekada negalėdavo jos nuvilti.
        Kaskart bežaidžiant ir besišnekučiuojant su mažaisiais plazdančiais drugeliais, svajonių pievą vakarais neužmiršdavo aplankyti naktis, ji savo skraiste apglėbdavo ją, nuramindavo, užmigdydavo žaliąjį galiūną ir mažąją mergaitę, kuri visada užmigdavo su tikėjimu, viltimi ir nepaprastu troškimu, kad visos jos svajonės išsipildys ir visi drugeliai grįš atgal į geltoną pievą...
2004-05-22 14:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-23 22:32
sielos_sheshelis
myliu pievas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą