Bardo klajonės 7d.

-  O, kad man kas taip kostiumą išvalytų, -  vėl pakartojo žmogysta.
-  Tu kas? – pavargusiu balsu ištarė Aramilas. “Šį vakarą tikrai galą gausiu” – pagalvojo.
-  Aš Džeromas iš Jericho. Bent jau taip mane vadina draugai. – prisistatė nepažįstamasis, ir nesulaukęs iš elfo pusės agresyvių veiksmų, atsisėdo.
-  O kaip tave vadina priešai? – pabandė įgelti bardas, kuriam net pasaulio pabaiga nebūtų iššaukusi kokios nors reakcijos. Toks pavargęs tuo metu jautėsi Aramilas.
-  O tu nelaikai liežuvio už dantų, - Džeromas pasidėjo lanką ant žemės ir ėmė lėtai stotis.
“Dabar muš” – pagalvojo bardas, tačiau tuoj pat nuvijo tokią idiotišką mintį. Ir tarsi norėdamas įrodyti sau, jog joks pavojus negresia, žvilgtelėjo į savo kardą. Peloro ranka buvo apsiblausiusi kaip visada. ”Tai dar nieko nereiškia. Virtuvėje kardas taip pat nemanė, jog gresia koks nors pavojus, ir vis tik vos išnešei iš ten sveiką kailį. ” – pridūrė pats sau. Ir tučtuojau pasibaisėjęs suvokė, jog ginčijasi su savimi.
-  Viskas. Jei tu būtum norėjęs mane užmušti, seniai būtum tai padaręs. O jei tu, Džeromai, nori su manim pasišnekėti, tai turėsi palaukti ryto. Palaukti kol aš pailsėsiu. Nes... – Aramilas nebaigė sakinio. Miegas užmerkė jam akis ir bardas užmigo.
Džeromas šyptelėjo, dideliais žingsniais apėjo stovyklavietę, o sugrįžęs išsitiesė ant žemės. Pasikišęs po galvą kelionmaišį, o lanką su strėlėmis pasidėjęs šalia, vaikinas išsitraukė kažkokią šaknį, ir ją kramtydamas nugrimzdo miegan.
Pabudęs Aramilas neskubėjo atsimerkti. Palaimingai šypsodamasis klausėsi rytinio pauščių čiulbesio ir džiaugėsi, jog vakarykščio įvykio atspindžiai nesudrumstė jo dvasinio pasaulio. Pagulėjęs iki valiai, bardas lėtai atsisėdo ir saldžiai nusižiovavęs, atsimerkė. Priešais jį gulėjo aukštas lieknas jaunuolis. Visa jo apranga buvo tik plačios odinės kelnės ir raudona auksu siuvinėta liemenė. Juosmenį juosė žalia juosta, o prie jos – prikabintas trumpas kardas riestais ašmenimis. Jaunuolis per miegus pasimuistė ir Aramilas pastebėjo kažkokią šaknį, sukąstą tarp vaikino dantų. Staiga bardas trinktelėjo sau per kaktą. Na žinoma. Šitas prašalaitis, juk dar vakar atėjo pas mane į stovyklą, bet aš buvau toks nusikalęs, jog griuvau miegoti. Kaip ten jis? Džeromas iš Jericho?
-  Džeromai. Kelkis jau rytas, – sušuko elfas.
Jaunuolis persivertė ant kito šono ir kažką sumurmėjo.
-  Na ką gi. Jei nenori keltis, tai aš mielai papusryčiausiu ir vienas, - sau po nosim sumurmėjo Aramilas ir, atsargiai ištraukęs kelionmaišį iš po atvykėlio galvos, atidarė. Ir ko tik jame nebuvo. Tačiau bardas labai nesidomėjo krepšio turiniu. Jis atsilaužė duonos, ir ėmė lėtai ją kramtyti, kartkartėmis užsigerdamas vandeniu, kurį taip pat rado kelionmaišyje. Nuleidęs gertuvę po eilinio vandens gurkšnio, Aramilas pamatė tiesiai jam į tarpuakį nutaikytos strėlės angalį.
-  Labas, Džeromai, - apsimestinai saldžiu balsu ištarė bardas. – Labas rytas, miegaliau.
-  Kas miegalius, o kas svetimu geru naudojasi. – atkirto jaunuolis.
-  Na gerai. Užteks seilėtis. Na pasiskolinau truputį maisto. Na ir kas čia tokio? Tu matei kas ten atsitiko? – elfas mostelėjo ranka klonio link. – Tai va. Aš keliauju į Sverigalo pilį. Jei nori, kad užmokėčiau už suvalgytą maistą, keliauk su manim.
-  Pas mus su vagimis nesiderama. Juos pakaria, - juodos Džeromo akys piktai blykstelėjo.
Prisiminęs jaunuolio sukąstą šaknį, bardas nusprendė surizikuoti:
-  Bet juk tu pats vakar man pasiūlei pasivaišinti tavo geru. Negi neprisimeni?
Vaikinas ėmė dvejoti. Iš visko matėsi, jog Džeromas, nė velnio, neprisimena apie vakar vakarą. Aramilas buvo teisus. Ta sukąsta šaknis turėjo kažkokių narkotinų medžiagų, kurios, kaip jau pasidarė aišku, stipriai veikia atmintį. Jaunuolis lėtai nuleido lanką. Elfas šypsodamasis ištiesė delną:
-  Aš Aramilas Liadonas. Bardas.
Jaunuolis tvirtai spustelėjo jam atkištą ranką ir taipogi prisistatė:
-  Džeromas iš Jericho.
-  Ir viskas? Kuo tu užsiimi? – Aramilas lėtai atsistojo ir pasitaisė apsiaustą.
-  Šiuo bei tuo, - numykė Džeromas.
Nusprendęs, jog geriau to klausimo neliesti, bardas nukreipė kalbą paklausdamas:
-  Na tai kaip? Keliausi su manim iki Sverigalo?
Jaunuolis akimirką pamąstė, o po to sušuko:
-  O kodėl gi ne? Juk tu man vis dar skolingas už maistą. Jau pamiršai? – nusikvatojo.
Kažkodėl tai elfas pasijuto nejaukiai.
-  Na tai keliaujam, - Džeromas persimetė kelionmaišį per petį, pasiėmė į ranką lanką ir išsitempė.
-  Keliaujam, - pritarė Aramilas ir pažvelgė į, tarp debesų pranykstančią, kalnų masyvo viršūnę.
Du vyriškiai ėmė lėtai lipti akmenuota įkalne. Iš pradžių kopti nebuvo sunku. Tačiau neužilgo visi  raumenys ėmė degte degti, o akmenys lyg tyčia tik ir taikėsi išsprūsti iš po atramos ieškančios rankos ar kojos. Aramilas pabandė susikaupti ir pašalinti iš kūno vis didėjantį nuovargį, tačiau kažkada išmoktas dvasinis pratimas nepadėjo. Netrukus neatsargiai suėmus akmenį, jis persirėžė dešinį delną, bardo kūną perliejo skausmo banga. Nuovargį sulaikantis susikaupimas buvo išblaškytas.
-  Viskas, – sušnypštė elfas ir krito kniūbsčias nedidelėje, ir lyg tyčia čia pasitaikiusioje aikštelėje. Sunkiai alsuodamas, Aramilas ėmė laukti savo bendražygio. Neužilgo pasirodė ir jis. Džeromas lengai kopė kalno šonu, naudodamasis metaliniais kabliais, pririštais prie rankų.
-  Viskas? Jau išsikvėpei? – Džeromas pasistengė įgelti nuvargusiam elfui. Tačiau pastebėjęs kraujuojančią ranką užsičiaupė.
-  Tikiuosi nenusilaužei jos? – atsargiai paklausė.
-  Ne, vardan Peloro. Persirėžiau delną, bet man tas netrukdo, - piktai atrėžė Aramilas.
-  Tu kaip nori, bet jei nukraujuosi ant šito kalno, aš vienas nepasieksiu Sverigalo. O jei nepasieksiu pilies, tai negausiu užmokesčio, kurį tu man žadėjai. – jaunuolis išsitraukė tvarsčių ir mikliai sutvarsė bardo delną.
Pažvelgęs į savo darbą, pakaraipė galvą ir pareiškė:
-  Bijau, jog tu toliau kopti negalėsi. Beje nusileisti žemyn irgi. Taigi taip išeina, jog tu čia mirsi iš bado. Nebent...
Nutilus Džeromui, Aramilas pasekė šio žvilgsnį ir pastebėjo, jog jaunuolis bukai spokso į akmenų sąvartą. Bandydamas išsiaiškinti, kas taip sudomino bendražygį, elfas prisimerkė ir savo žalių akių žvilgsniu ėmė skrosti sąvartą. Kas jau kas, o akmenų sąvarta tikrai buvo ne Motinos Gamtos darbas. Dirbtinai suversti akmenys aklinai užtvėrė olą į kalnų gilumą.
-  O kas jei aš tau pasiūlysiu sutrumpinti kelią? – mąsliai šypsodamasis pasiūlė jaunuolis.
-  Turbūt neatsisakysiu, - ironiškai šyptelėjo Aramilas.