Pasaka (Pirmas nakties nuotykis)

63. Pirmasis nakties nuotykis

Raganų valdovė užspiesta galutiniuose savo kambariuose, galiausiai įsitikino, kad nežinomas atvykėlis yra gudrus ir galingas. Jis ne tik išvengė visų urvo žabangų, bet kas dieną laužiasi vis arčiau jos ketvirtojo ir paties svarbiausio kambario, kur buvo grandinėm prie sienos prirakintas buvusios požemio karalystės karalius, o karstuose šalia jo kentėjo uždaryti du jos sūnūs. Ji neįsivaizdavo, negalėjo suprasti, kad tas didžiausias jos priešas su savo vaikais galėtų būti kada nors išlaisvintas. „Jau geriau mirsiu, bet jo iš šio urvo gyvo niekada nepaleisiu ir niekam neatiduosiu...“ — galvojo ji ir iki kraujo kramtė lūpas, nes matė, kad pačios juodžiausios jos mintys netenka galių. Dabar ji vis dar kūrė planus kaip iš čia pasprukti ir persikelti su visu turtu ir belaisviais iš šio urvo į kitą, saugesnę vietą...
Kai naktį viskas nurimo, ir lovliai nuo durų pasitraukė, ragana sėdo ant šluotos ir nutarė pasižvalgyti po pievą, paieškoti, kur slepiasi tas atvykėlis. Ją labai traukė ir pieva su gražia arklių kaimene, kurioje lakstė ir jos numylėtinė kumelaitė. Šiąnakt Kaulo boba buvo labai atsargi, nes žinojo, kad išeidama pro duris, su neprašytu svečiu gali susitikti kiekviename žingsnyje... Dabar jos jau niekas iš anksto nebeperspės, nes urve nebebuvo nei juodojo varno, nei pačių ištikimiausių draugių. Bet vis tiek ji atsisėdo ant šluotos ir tyliai, dairydamasi į visas puses, neskubėdama skrido iš urvo.
Kai tik pasiekė angą, ją tuoj pamatė Mantas ir nutarė, pasivertęs nematomu, paskraidyti kartu ir pasižiūrėti ką raganos veikia naktimis. Manto šluotelė buvo greita, paklusni ir jis be vargo galėjo skristi visur, kur skrido raganų valdovė.
Pirmiausia ji apsuko tarpukalnių pievas, paskui, nusileidusi žemiau, apžiūrėjo arklių kaimenę ir priskridusi prie kumelaitės, nors ta lėkė smarkiu šuoliu, patapšnojo ranka ją per nugarą, pabraukė per riestą kaklą ir galiausiai, palikusi skristi šluotą šalia, užšoko ant lekiančios kumelaitės nugaros. Mantas matė, kokia patenkinta buvo ragana, kaip žėrėjo jos žalios akys, kaip ji džiaugėsi, kai kumelaitė, atsiskyrusi nuo bandos, lakino ją per plačią pievą. Tik ūkčiojo, tik skaninosi lėkdama šuoliais ant arklio, o jos sijonas, kaip išpūstos laivo burės, sklaidėsi pilkšvos nakties vėjyje.
Mantas savo akimis pamatė, kad raganos kojos yra visai nepanašios į žmogaus, o jų vietoje yra arklio kanopos. „Ar tik ji nėra kilusi iš arklių, — paabejojo jis, — bet paskui prisiminė ką buvo sakiusi sugautoji ragana ir suprato, kad ant kumelaitės jojo raganų valdovė. “Paskui Mantas nutarė pavogti šalia raganos skrendančią jos šluotą, bet kai tik ištiesė ranką, šluota cyptelėjo ir sudavė jam per nagus. Ragana iš karto apsižvalgė, pačiupinėjo šluotą ir jojo toliau.
— Ko cypčioji, kvaiše, jei aplink nieko nėra, — subarė valdovė savo ražą.
Tada Mantas nutarė raganos šluotą sudeginti ir metė į ją kibirkštį. Vietoj šluotos mėnesienoje pasidraikė juodas dūmelis, ragana, greit skrisdama, jo nė nepastebėjo, tik kai iki valiai prisijodinėjusi šoktelėjo nuo arklio ant šluotos, kurios nebebuvo, krito ant žemės ir kelis sykius sukosi kulversčiais, o kai galva atsitrenkė į gulėjusį akmenį, iš akių pasipylė žiežirbos. „Tai nevidonas ir sukčius... Net pievoje iš pat mano panosės pavogė mano šluotą... — sudejavo ragana, — Vadinasi, jis yra šalia manęs, jis visur persekioja mane...“
Tuoj pat pasivertė paukšteliu ir greitai nuskrido į urvą.
Mantas vėl įsitaisė prie urvo angos ir žiūrėjo, kas bus toliau.