Verkianti kepurė

Virš stogų išeinančią dieną vijosi pavasario debesų žirgai. Šlubas svetimas vėjas gaudė jų karčius, taršė gauruotus šonus ir vijo į šąlančią dangaus pusę. Saulė stvarstė uodegas, glaistė jas karamelinėmis spalvomis ir migdė tarsi atlaidų žuvis kitapus horizonto.

Mieste ryškėjo raudonos galinių žibintų šliūžės. Orų prognozėmis prabilo nuobodūs televizoriai. Lengvas arbatos dūmelis atsispyrė nuo puoduko krašto ir prilipo prie lango. Pavargęs žvilgsnis nusekė iš paskos.

Jis pamatė, kaip vienas padangių ristūnas kliudė televizijos bokštą ir paliko viršūnėje kuokštą suveltų gaurų. Jie buvo neramūs. Muistėsi, kraipėsi, kol nušoko nuo duriančios  bokšo smailės ir ėmė kūlvirsčiais skristi, mojuodami sparnuotomis ausimis.

Iš pradžių debesėlis negalėjo rasti sau vietos, nes neišmanė, kur jo vieta. Jis ir savęs dar nepažinojo. Tik jautė, kad yra minkštas, šlapias ir į nieką nepanašus. Net ir į save, nes kūnas nuolat keitėsi. Tokio niekas nenorėjo paglostyti nei su savimi pasiimti. Supykęs naujokas susitvenkė ir kiek pamėlynavo, bet dideli debesys buvo daug tamsesni. Vėjo žirgai buvo per greiti, o saulės žuvys vis labiau miegojo. Tolumoje ganėsi mielas auksinis dangaus arkliukas, bet jis buvo tylus, ir į pasimetusią atplaišą nekreipė dėmesio.

Debesėlis nusiminė, susitraukė, pavirto į pūkuotą kepurę ir ėmė verkti. Jis tiek bliovė, kad ašaros ėmė ardyti jo purų viršugalvį, tirpino plevėsuojančias ausis. Visas liūdesys virto permatomu lietaus gūsiu virš nesipraususio miesto parkelio, kol kepurė išverkė save visą. Žvilgsnis nutvėrė tik baltą jos bumbulą, likusį paskutinėms ašaroms nubraukti  šlapioje dangaus vietoje.

Tą vakarą mieste netikėtai lietaus prigėrė pamirštas Žemaitės paminklas, o išdžiūvusiam kaimynui kaštonui nekliuvo nė lašo.