Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jis prieš mano akis. Šviesus, spinduliuojantis, tačiau tik šiandien. Toks Jis mano kambaryje retas. Toks jis būna tik kartą per mėnesį, gal per porą... Kažkada dažiau Jo viršugalvį ryškiai mėlyna spalva, kad šviestų iš toli, viliotų, atrodytų lyg viršuje mėlynuotų dangaus skliautas. Deja, dažai išbluko, nusilaupė kartu su laiku, nublanko ir liko tik keletas meslvų dažų šiuorelių, mažutėlių, visai smulkučių ruoželių. Rodos, jog viršus nusidažė dryžuotai. Langas užsimetė kalinio uniformą. Šia uniforma Jis greičiausiai siekia aprengti ir mane, tačiau aš nepasiduodu... kai, rodos, Jis jau beveik pasiekia savo tikslą, aš suklustu ir atidarau Langą. Tam, kad įleisčiau gryno oro gurkšnį. Tada siela atsigaivelija, pradeda žydėti, nusidažo ryškiai geltona spalva, lygiai tokia pat kaip Lango užuolaidos. Gal ir klystu, manydamas, bet man atrodo tuo metu Langas džiaugiasi manimi, žavisi plačia šypsena, nutvieskusia mano veidą, užuolaidomis - pirštais pakutena kaklą ir trumpam blyksteli saulės spinduliuku...

X X X

Jis mane supažindino su Lilija (taip pat vėliau ir padėjo išsiskirti). Toks jau tas gyvenimas - jame mes turime vieną lemiamą dalyką, kartais tai žmogus, retokai daiktas, iššaukiantis lemtingiausius likimo posūkius. Ar galėtum jam įsakyti? Niekuomet. Jis veikia vedinas savų principų ir ambicijų. Jam visiškai nesvarbu ko tu trokšti. Svarbiausia - stebėti tavo gimimą, nelaimingą meilę, griūvančią karjerą, dūžtančias svajas. O kai esi per daug laimingas, trenkia tau antausį šėtoniška ranka. Ar gali juo žavėtis? Negali, o privalai, antraip, jis ir tave sužlugdys.
Liliją pamačiau ketvirtadienio pavakarę. Sėdėjau ant palangės, rūkydamas Marlboro cigaretę ir lėtai pučiau dūmus pro šnerves. O ji ten, apačioje, kaukšėjo šaligatviu ir kažką įnirtingai diskutavo su kita panele, kurios, deja, visiškai neįsidėmėjau. Tuomet grožėjausi rausvomis jos blauzdomis (nesiskundžiu regėjimu, taigi aiškiai jas mačiau). Stebėjau besiplaikstantį baltą sijonuką, ant pečių užmestą melsvą skarelę, vėjyje besidraikstančius rudus plaukus. Akyse regėjau du vaizdus - tą pačią merginą ten, apačioje, ir ją, gulinčią šalia manęs lovoje, išsidraikiusiais plaukais, geidulingai besišypsančią ir kviečiančią prieiti arčiau. Aš geidžiau jos taip stipriai, kad tą pačią akimirką įsispyriau į sandalus ir nudardėjau laiptais žemyn.
Kai buvau apačioje, ji jau buvo dingusi iš mano akiračio. Tekinomis leidausi į tą pusę, kur mačiau ją einant, kol priekyje savęs išvydau baltą josios sijonuką. Atrodžiau lyg vilkas, besiseilėdamas sekantis savo grobį. Tiesą sakant, situacija buvo tipiškai tokia pati. Pirmykštis geismas valdė mano kūną, versdamas drebėti iš įtampos, virpėti nuo geidulingų minčių, degti beprotiškoje ugnyje.
Paliečiau petį ir ji nustebusi atsigręžė. Klausiamai sužiuro, o jos veide atsirado mandagi šypsena. Lementi, kad apsipažinau, o ji panaši į mano draugę - buvo kvaila ir visiškai neatitiko mano būdo.
- Ar neatsisakytum išgerti kavos kartu su manimi? - nebuvau ypatingai mandagus, bet... buvau pakankamai gražus, jog žinočiau, kad pasieksiu savo tikslą. Tada ji skambiai nusikvatojo, tiriamai apžvelgė mane ir, gūžtelėjusi petukais, sutiko. Rankele pamojo draugei ir kartu su manimi patraukė į netoliese pūpsinčią kavinukę. Sėdėti šalia Lilijos buvo pavojinga. Uodžiau jos egzotiškų kvepalų kvapą ir kas sekundę lyžtelėdavau liežuviu išsausėjusias lūpas, kurios sukepo lyg būčiau savaitę praleidęs dykumoje be lašo vandens. Tas brangus vandens lašas sėdėjo priešais mane, papūtusi rusvas lūpytes gurkštelėdavo kavos, o priartėjus šaukšteliui ledų, liežuviu lyžtelėdavo saldų kauburiuką. Prisimerkdavo iš malonumo ir lyg niekur nieko pakeldavo nekaltas akeles į mane...
Po mėnesio Lilija išties gulėjo mano lovoje, išsidraikiusiais plaukais ant melsvos pagalvės, užsikėlusi kojas ant nuogų mano blauzdų. Pirštais lietė mano nugarą, piešė įvairiausias formas ir kalbėjo, turbūt apie viską kas ateidavo į galvą. Deja, iki šiol neprisimenu nei vieno jos sakinio, nei vienos jos minties. Galbūt ji pasakojo apie savo svajones, tačiau nei vienos iš jų aš taip ir nesužinojau. Ar galėčiau teigti, jog man tuo metu buvo neįdomu? Aš nežinau... Galbūt priklausau tai žmonių grupei, kuri nemoka klausytis. Galbūt todėl ir neturiu draugų...
Langas stebi mūsų meilės šokį. Nesvarbu, kad dažniausiai užsimeta "geltonus akinius" (teisybė ta, kad tuos "akinius" aš pats ir uždedu). Gal aš gėdijuosi? Natūralu, nuogo kūno kultą lydi gėdos pliūpsnis... taigi, nepaisant geltonosios uždangos, Jis vis tiek mato, plona medžiaga neuždengia visko, neužtamsina kambario. Jis regi mūsų siluetus, besirangančius lyg nuodingos gyvatės. Jis girdi mus, įdėmiai klausosi Lilijos dejavimų. Jis užuodžia tą patį Lilijos kvapą kaip ir aš - migdolų, sumišusį su lotosu. Jis užuodžia meilės kvapą - salsvą, pritvinkusį egzotikos, kupiną aistros ir įgyvendinto geismo.
Paskui, po keturių aistros mėnesių, Jis girdi jos prisipažinimą. Lilija vis kartoja, jog myli mane, glosto mano plaukus ir vis kartoja:
- Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave...
Nenuslūgstanti tirada, lyg kas būtų atvėręs begalybės šulinį, kurio vanduo tuojau pradės mane žudyti. Jis jaučia tą patį... Ji myli mane, o aš?
Dar po savaitės ji pradeda šaukti, kriokia nesavu balsu ir pila ant galvos savo "sąšlavas". Vis kaltina, kaltina... O paskui iššoka pro langą. Tiesiog išskrenda lyg vienkartinė plaštakė. Skausmingai nusileidžia ant žemės ir daugiau niekuomet nebepakyla. Lilija guli prie mano kojų, nenatūraliai išsiskėtojusi, o aš vėpsau aukštyn, ten, kur žiojėja atidarytas Langas, mojuojantis geltona ranka...

X X X

Gimtadienio proga Jis kasmet padovanoja dovaną - kaskart tokią pačią ir kaskart vis kitokią. Kiekvieno gimtadienio proga Jis pasidabina puošniais rūbais, išraižytais šalčio adata, padabinta speigo smaragdais. Kasmet Langas piešia ir piešia, kasmet džiugina naujais piešiniais, kasmet verčia grožėtis Jo menu. Ir aš taip darau, vykdau Jo įsakymus, o gimimo dienos metu širdingai dėkoju, pirštais vedžiodamas šalnų išmargintus piešinius.
Kasmet Jis stebi kambarį, stebi mano vienatvę, stebi mane, besiklausantį muzikos, kuri užgožia viską aplinkui. Kartais, besiklausydamas jos, pamirštu Jį. Mane apgaubia rūkas, uždengdamas žiojėjantį plyšį, kuris reguliuoja mano gyvenimą. Melodijos pritvinkęs rūkas skalauja mano smegenis ir tai, katkartėmis, yra geriau nei cigarečių ar marihuanos dūmai. Tačiau, greičiausiai, esu linkęs skęsti cigarečių dūmuose, tuomet aš būnu arčiau Jo, žiūriu pro Jį į anapusinį gyvenimą, pučiu dūmus į aprasojusį stiklą ir šypsausi.
Jis mėgsta man rodyti įvairius vaizdus. Regis, kambaryje stovi didžiulis televizorius, transliuojantis vaizdus iš skirtingų žmonių pasaulių. Langas prieš mane verčia savo knygos puslapius, versdamas skaityti ir analizuoti. Jis taip mane prievartauja, rodo savo valią, liepia paklusti Jo ritmui.
Aš nemėgstu žiūrėti pro langą. Darau tai tik tada kai Jis įnirtingai šaukia pažvelgti į kokį įdomesnį reiškinį. Kartais netgi bijau prieiti prie Jo, nes Jis dievina žiaurumą, pakviečia tuomet kai vyksta kas nors skausmingo, kuriame pilna kančios.
Vakar Jis rodė sumaitotą katės kūną, gulintį vidury gatvės. Prieš keturias savaites Jis privertė žiūrėti į lauke klykiančią motiną, kurios mažylį vos prieš keletą minučių pervažiavo sunkvežimis. Jos klyksmas buvo siaubingas, liečiantis širdies gelmes ir čiupinėjantis įsisenėjusius randus... Mano motiną taip pat suvažinėjo didžiulis sunkvežimis. Po ratais būčiau atsidūręs ir aš, tačiau ji dar spėjo numesti mane ant šaligatvio. Gulėjau tenai verkdamas dėl kraujuojančio kelio, kai tą pačią akimirką prieš akis gražus mamos kūnas virto kruvina mase... Tada praradau vienintelę, kurią turėjau, kartu akis į akį susidurdamas su žiauria mirtimi...
Metams bėgant persikrausčiau į savo būstą, savo kambarį ir radau savo Langą. Radau dar vieną (vienintelį šiuo metu) globėją. Savotišką, sklidiną ypatingų bruožų, reguliuojantį mano gyvenimą... Kartais per žiaurus tėvas...

X X X

Kambaryje šalta. Labai šalta. Gal todėl, kad atviras langas? O gal todėl, kad širdyje glūdi ledkalnis, stingdantis iš vidaus ir skleidžiantis šaltį aplink mane. Kaip man šalta. Nors pats vasaros vidurys, bet man šalta. Nors vasaros naktys tokios šiltos, bet man žiauriai šalta. Nenoriu verkti, nes vaikinai neverkia. Beje, iš akių išriedėtų tik sustingusios ašaros. Taigi, ar verta verkti?
Aš mylėjau moterį, vienintelę, kuri kažkada mane šildė. Mylėti ją buvo kančia, mintyse karaliavo tik ji. Mylėjau taip, kad būčiau nužudęs visus, kas tik prie jos prisilies. Mylėjau skausmingai...
Deja, išduosiu jums visiems didžiausią paslaptį.. niekuomet nemylėkite, nes taip pražudysite save.. o be jūsų pražus visas pasaulis aplink. Na, pabūkime egoistais... Aš egoistas... tačiau labai mylėjau moterį.
Ji buvo blondinė, žavi ir vis kitokia kasdien, be galo seksuali, geidžiau jos kas dieną, norėjau jos kas valandą, būčiau ją paėmęs kas minutę... Ji glostydavo mano šeriais apaugusį veidą ir tyčiodavosi iš mano globėjo - lango. Ji netikėjo, jog kartais aš šneku su juo. Ji kvatojosi nuo minties, kad galiu šnekėti su "negyvu daiktu". Man buvo liūdna, nes ji nesuprato... Neįsakinėk širdžiai, aš ją vistiek mylėjau...
Pasakyk, ar esi mylėjęs moterį? Prašau, papasakok, kaip ją mylėjai.. man smalsu, nes aš nemoku apibrėžti savęs, savo jausmų, tai didelis, varginantis darbas, reikalaujantis ypatingų sugebėjimų. Ar tu jų turi?.. Nagi, atsakyk...
Langas taip pat tyli, stebi ir vis tyli.. kartais net nustoja vartyti savo knygos puslapius. Aš nedrįstu Jo klausti, nes bijau. Bijau pasirodyti per daug silpnas.. cha, nors Jis ir mato, jog esu toks, tačiau aš pats bent jau garsiai to neišreiškiu... aš vyras, aš patinas, aš toks, kokį mane sukūrė pasaulis. Aš privalau būti stiprus, aš PRIVALAU neverkti, aš PRIVALAU būti vyriškas, aš PRIVALAU būti viršesnis už moterį ir ją ginti... bet... jei su laiku aš nebesugebu to padaryti? Ar aš jau nebe vyras?
Atsakyk... netylėk kaip mano Langas... tik netylėk...
Jau švinta, Langas man rodo pilkšvą dangų. Praveriu jį, norėdamas užuosti tą ypatingą kvapą. Ech, koks jis nuostabus. Tai pradžios kvapas, prisigėręs naujos, dar nesuteptos energijos. Kvapas skverbiasi pro prarūkytas šnerves, palieka ryškų pėdsaką viduje, surenka toksinus ir staigiai lekia lauk, kad galėtų įleisti naują oro gurkšnį. Geltoni pirštai paliečia mano plaukus. Langui patinka tokia mano nuotaika. Svajinga, laikinai užhipnotizuota, nenuspėjama...
Ar Jis žino, kam aš gyvenu? Ar Jis žino mano gyvenimo prasmę? Gal man jau nebelemta gyventi? Gal aš turėjau mirti tuomet kai mano motina tragiškai žuvo gelbėdama mane? Gal man reikėjo būti šalia Lilijos ir kartu su ja išskrieti pro langą? Gal aš jau miręs? Gal blondinė - tai mano vizija, atsiradusi nuo beprotiškos vienatvės? Gal aš jau dulkė, gulinti ant kažkieno kepurės snapelio, ilgai ir nuobodžiai laukianti kol nupūs ant drėgnos žemės? Kodėl aš vis dar čia? Ar Langas žino atsakymą? Hey, Lange, ar tu žinai atsakymą?!... atsakyk... ar kas nors gali man atsakyti?...
Iš už horizonto lėtai lenda saulės kraštelis. Ji sveikina mane, džiugiai moja rausvu piršteliu, gundančiai šypsosi, vilioja... Apačioje, kieme, subirbia ką tik užkurtas mašinos variklis: kažkas ruošiasi į ankstyvą rytinę pamainą. Man šiandien nereikia į darbą. Aš jau seniai nedirbu, berods, nuo praeitų metų vasaros. Langui nepatinka ilgai būti vienam, aš privalau Jį saugoti, neleisti nuobodžiauti. Mes beveik visada kartu. Langui patinka mano vienatviškas liūdesys, Jam patinka mano skausmo ašaros, Jis dievina kai man norisi kaukti nuo vienatvės. Jis dievina mane...
Aš noriu išeiti. Aš noriu palikti vienatvę ir pradėti kelionę ten, kur mano mylimiausi žmonės. Taip, aš trokštu žmogiškos šilumos. Ar tai blogai? Ar tai labai blogai? Ar tave ima siaubas, jog aš taip "skystai" mąstau? Ar tu niekini mane todėl, kad aš kitoks? Pala, gal aš  toks pats kaip tu... pažvelk į veidrodį, ten stoviu aš. Matai?... Tavo gražios akys, jose visas pasaulis, jose tavo gyvenimas, jose tavo vidus. Neleisk pasauliui tapti tamsiu, užžiebk žibintą, taip bus geriau ir man, ir tau.. taip bus lengviau visiems... Užžiebk žvakę, o aš išeinu... Išeinu su Lango pagalba. Trauksiu toliau, ten, kur meilė, kurios neradau realiame pasaulyje, trauksiu ten, kur kada nors pamatysiu ir tave... Tik, pirmiausia, suprask... kas esi? atsakyk į šį klausimą ir tu padėsi man sugrįžti... atsakyk, ir aš vėlei būsiu gyvas. Atsakyk, ir Langas nebebus toks žiaurus. Atsakyk ir aš sugrįšiu gyventi...
2004-05-22 00:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-04 21:21
Tereza
pasizadau perskaityt visus tamstos kurinius. cia tai OHO. parasyta meistriskai ir vercia susimastyt. /////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 19:38
Rytolyra
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 00:56
Kirvoboica
egoizmas sustingdo, aistra užgožusi paprastą išklausymą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą