15:23

Šiandien dangus – asfalto spalvos. Asfaltas – dangaus. Žemė apsivertė aukštyn kojomis? Taip, ji užsiiminėja joga. Einu šlapiu dangumi. Batų kulnai sminga į tirštą masę po kojomis. Nebesigirdi kažkam taip patinkančio kaukšėjimo. Šiandien batai nesikalba su grindiniu. Susipyko? Ne. Viską jau pasakė. Kartais atrodo, jog aš tau niekada nebūsiu viską pasakiusi. Tik kartais nutylu vidurį sakinio išsigandusi pati savęs.
Šalta šiandien. Einu viena. O juk aš nebūčiau dabar taip beviltiškai nusiteikusi, jei eitum su manimi. Taip žinau, kad toks gyvenimas. Visai nekeistas. Visai ne įdomus. Tiesiog toks, kokį patys kuriame.  Man ne[be]baisu, ne[be]liūdna, ne[be]skauda.  Juk kai sumaterialėji, tai gali pakelti daug daugiau, nei kol dar turi svajones.
Šlavėjas piktai nužvelgia mano bereikšmę šypseną. Tą akimirką pasižadu sau nebesišypsoti. Tau nebesišypsoti. Niekam nebesišypsoti ir šią pat akimirką  sulaužau pažadą. Sulaužau dar vieną. Prisidegu slaptai saugotą nuo pasaulio mažiausiame (slapčiausiame) rankinės skyrelyje, ganėtinai senai ten besislėpusią cigaretę. 
Šiandieną kaip ir kiekvieną [vieną] dieną aš važiavau troleibusu nesusikalbėjimo pasėkoje  išvengus minkšto kažkieno automobilio sėdynių apmušalų komforto ir staiga suvokiau, kad taip niekada ir nesužinosiu, kodėl žalių suoliukų lentoms taip patinka tas garsas, kada ankstų rytą traška basų kojų minamas smėlis. Pasiilgau žuvėdrų klyksmo ankstų rytą pajūryje, kai tiesiog jauti, koks neapsakomai nuostabus yra gyvenimas. Saulėtekių ir saulėlydžiu besikalbant apie materijas ir formas. 
Netokia kampo projekcija į mano spalvinį šešėlį, kuris miega giliai raudonos rankinės dugne greta tų prakeiktų kriauklyčių nuo Adrijos jūros, be kurių aš jaučiuosi it neturėčiau angelo sargo.
Nepyk, aš tik žmogus.
Nepyk, aš dar nemoku gyvent.
Nepyk, aš juk stengiuos ..