Švintant...

Atsimeni?
Kai kaišėme plyšius
močiutės nosinėm
ir sekėm pasakas
gandrams?

Dabar kitaip,
rytai čia jau
netoki šviesūs,
o naktys tartum vakar -
klaidžioj pašvaistėj
šypsos -
žadėjau irtis
sparnais lig kranto...

Užteks tik pažadėti
pameluoti,
lyg paklydimo -
visi keliai per Romą
į dausas!

Išminčiau,
kinkykis knygas,
tuščius teorijų lapus
ir kvėptelk
žibalinės lempos kvapo -
ne veltui ugniai
įsakyta tango šokt...

O tie bedvasiai,
bedaliai ir bedieviai,
tuščiom akim
išgirdę mūsų laisves
dūžtant

iškart prisiekė -
kaip vakar nebebus...