Kartais norėčiau būti toks, kaip tu: pilkas, šaltas, nepastebimas. Toks, pro kurį visi praeina, ar radę sviedžia į vandenį… Galbūt turėti tokią kietą širdį būtų kartais daug geriau. Ji būtų sunki ir niekas nenorėtų jos pasisavinti ir nešiotis su savimi. Ta širdis būtų nesužeidžiama, nemokėtų verkti, negalėtų plyšti iš skausmo… Nei vienas nesugebėtų manęs atverti ir išvaduoti minčių, žaisti jausmais… Tikriausiai niekada negalėčiau ir mylėti. Juk meilei reikia ugnies, kurios šaltas akmuo neturi. Bet...! Juk ir akmuo sugniaužtas mylinčiam delne sušyla. Vadinasi… jei atrasčiau tokį švelnų ir mylintį delną, net būdamas akmeniu, galėčiau mylėti ir sušilti?
Tuomet aš noriu būti bangų skalaujamu pajūrio akmeniu. Galbūt per ilgą laiką jos nugludintų mano aštrius kampus, kad nesužeisčiau mane laikančio delno ir tapčiau akmenėliu, galinčiu ne tik sušilti, bet ir sušildyti.
Aš mylėčiau jūrą, jos bangų ošimą, žuvėdrų klyksmą, žvaigždėtą vasaros dangų ir mylimo, brendančio puriu ir baltu pajūrio smėliu, žingsnius.